Gal iš šimto ženklų vieno ženklo,
lyg liūties, sukarpytos žaibų,
lyg šviesos apgaulinguos šešėliuos,
lyg žvaigždės jau sutemstančiuos mėliuos,
lyg garsų jau sulaužyto smuiko,
lyg vilties vėl beviltiškai klumpant,                
lyg giesmės iš sustingusių lūpų,
lyg želmens pro sudžiūvusią plutą,
lyg maldos iš supurvintos sielos,
lyg delnų, prisiliečiančių vėlei,
lyg akių, pasitinkančių naktį,
lyg širdies, pasiruošusios degti –
iš kančios ir iš meilės – kaip lemta...
Gal iš šimto ženklų – vieno ženklo...