(Tęsinys)

Tėvų sprendimas

Viskas būtų pasimiršę,
Tik ta Či tokia plepi.
Kas čia buvo atsitikę
Greit visiems apskelbė ji.

Barė tėtis paukštelius,
Kam vieni skraidyti bandė,
Būt pakliuvę į nasrus
Rainei aštriadantei.

Bet mama pasakė tėčiui:
– Patys esame kalti.
Laikas skristi išmokyti,
Su kate juokai menki.

Kitą dieną iš pat ryto
Buvo tarta veikiai:
– Paukščių skraidymo mokyklą
Jiems lankyti reikia.

Mokykloje

Kur žaliuoja plačios pievos
Ir kur gelsvas upės smėlis,
Žydi baltos baltos ievos
Lyg didžiausios lauko gėlės.

Vasarėlės karštos dienos,
Ievų uogos noksta.
Ne viena paukščių šeimyna
Čia skraidyt išmoksta.

Dūksta Čikas palei upę,
Vaiko laumžirgį po pievą,
Ten, ant karklo, atsitūpęs
Rikas lesa vikšrą vienas.

Tik mažoji sesė Či
Vis dar bijo skrist viena,
Garsiai šaukia, čirškia ji,
Kai palieka ją mama.

Bet diena kita praeina,
Paukščiai skraido jau būriu,
Kur ten Čikas, kur ten Rikas,
Arba Či – neatskiriu.

Rudenį

Rudenį lizdelis tuščias.
Liūdna man sode be jų,
Bet žinau – tikrai jie bus čia,
Kitąmet atskris laiku.

Gal susuks dar lizdą vieną
Ant obels senos šakos
Ir čirškės per visą dieną
Savo paukštiškuos namuos.

Reikia laukti

Baltos, šaltos sniego pusnys,
Vynuogė plika, be lapų,
Tuščias tarp šakelių lizdas
Švelniai supasi, lyg sako:

– Palūkėk, žiemužės dienos
Neužtruks, jos greit praeis,
Bus pavasaris ir saulė
Gėlių žiedus vėl praskleis.

O tada ir paukščiai grįžta
Iš šalelių svetimų.
Dar skardens atgijęs miškas
Nuo jų skambančių balsų.

(Pabaiga)