Jaunystės vakarai
O tie jaunystės vakarai
Su obelų žiedais rasotais
Ir su armonikos garsais,
Su mėnuliu virš balto sodo!
Neblėsta jie iš atminties –
Rausvi saulėlydžiai juos mena.
Kiek kartų sodai man žydės,
Jie vis primins jaunystę mano,
Kai čirpavo griežlė rugiuos,
Pritardama lakštutės dainai,
Kvepėjo šienas pradalgiuos
Ir krito žvaigždės mudviem einant…
Kai sklandė ilgesys ore
Lyg aitvaras su mano laime…
- - - - - - -- - - - - - - - - - - - - - - -
Naktis – ta motina gera –
Apklostė miegui gimtą kaimą.