Mano vienatvė – žymė kaktoje.
Ne žvaigždė ir ne randas.
Vis jaučiu, kad atėjus laikui,
Kai Tu priartėsi, laikydamas rankoje
Seną, kažkur pamestą mano rūtų vainiką,
Ir pasakysi: „Jau eikim“ –
Kitaip nebemokėsiu.

Aš sena. Tik retkarčiais užžiebiu
Šviesas savo rainose akyse,
Kad sakytum: „Nuo tavo kalbėjimo
Man daros saldu burnoje“.
Bet juk aš nebeinu iš namų,
Kad nereiktų tapyt savo veido –
Kitaip dar nedrįstu.

Man neliūdna, aš net nebeverkiu.
Jau seniai žinau, kad taip reikia.
Vis galvoju: gal gyvenimas – lynas
Tarp minios ir vienatvės?
Tarp Tavęs ir manęs,
Tavyje, manyje – viskas telpa?
Aš sena, bet aš myliu.