BALANDIS:
O4

Į Pastogės departamentą atėjau vėlokai, po ryto septintos. Nesunku tik užmetus akis suskaičiuoti ir Celsijus, kadangi draugėje tebuvo penki, bet smagiausia matyti patį pačiausią – Šv. Izidorių. Man visuomet tokiais atvejais norėdavosi atmintyje paieškoti kitų jo bendravardžių, bet Izidorių joje nedaug. Mintimis kelissyk prašliaužiau per gimtus Šklėrius, o ten – nė vieno. Bet ir kitur jų nesugebu surasti, išskyrus Izidorių Šimelionį, kurį paskutinį kartą kalbinau jau prieš septynetą metų, atsiradus namuose jo knygai „Vilnija šimtmečio verpetuose“. „Mano gimtasis Dubinių kaimas – vienas didžiausių ir įdomiausių visoje Pelesos padangėje“, – neužmiršo jau knygos pradžioje pasididžiuoti, o gal net pasigirti Izidorius, bet jo knygos labai negyriau. Tik tiek, kaip kad mane dabar Rašykuose ar Žalioje Žolėje – argi gaila senam žmogui geresnį žodį tarti? Bet šiandien čia, kaip sakiau, pats pačiausias – Šv. Izidorius, artojų globėjas.
– Labas, Izidorėli, – nušvintu pasisveikindamas malonybiniu vardu. Ir nenukrėsdamas nuo veido džiaugsmo, apdalijau rankų paspaudimu kitus varduvininkus: Eglę, Adonį, Dzidorių ir Dzidą. – Ar tiek užteks mūsų žemelei išarti? O koks dangus! Prakaitui braukti toks tinka, bet vyturio nesimato.
– Iki pusdienio susirinks daugiau, gal ir vyturys į dangų pakils. Čia juk miestas, brolau. Nors dar su žeme ir sodais, bet jau be vyturio danguje.
– Na, vyrai, prisėskime ir pagerbkime artojus kaip kas mokame. Jau neretai užmirštama, kad visi arba beveik visi nuo plūgo atėję.

Pastogės departamentas teturi du langus – vienas apžvelgia šiaurės, kitas pietų dangų. Dažniausiai akis sumerkiu pietiniame lange, iš kur ateina pietų šviesa, ir man visuomet atrodo, kad joje būtinai yra bent nedidelis pluoštelis ir Šklėrių šviesios, atklydusios čia per beveik pusantro šimto kilometrų. Šviesai tai ne nuotolis, mažiau kaip mirksnis. Tuomet ir patį departamentą netyčia, to net nepastebėdamas, vadinu Pastrieke. Ten, Šklėrių kaimo žodyne, „striekas” dar nenunykęs ir, regis, išnyks kartu su Šklėriais. Žiūrėjau susikaupęs jų pusėn ir regiu, kaip aptemusiame, apniukusiame danguje pasirodo nedidelis taškelis. Nejau vyturys? – dingteli galvoje, – nejau suvokia, kad gal ir čia Šv. Izidoriaus ir pirmosios vagos dienos proga verta suplasnoti sparnais ir pagiedoti amžiną ir nenusibostančią giesmelę? Taškas auga, artėja, ir netrukus pažįstu atskrendantį varną. Tiesiai į langą, į sielą. Ir tik priskridęs labai arti, kilsteli aukščiau, vengdamas sparnais atsimušti į departamento šiferinį stogą.
– Šklėrių Varnas? – klausia Izidorius.
– Šklėrius, – nebijodamas melo nuodėmės, ryžtingai sakau ir kartoju. – Tai Šklėrių varnas.
Kai pamatau šį paukštį, kitokio nebūna. Jeigu, žinoma, jis vienas, o kai jų daugiau, Šklėrius visuomet irgi kartu su jais.
– Gal gerai, kad visi varnai tau iš ten, – pasakė Izidorius ir, atsigręžęs į varduvininkus tęsė. – Visiems įprasta viršum artojo galvos matyti vyturį, betgi dažnai, oi dažnai paskui artoją jo verčiama vaga seka varnas, – nutilo lyg leisdamas atsiminti, bet po valandžiukės paklausė. – O gal kokią nors giesmę, a?
– Šventasis Izidoriau, bus tų giesmių. Tikrai. O šiandien šeštadienis. Vyturio nematyti, o sakoma, kad gera vieta tuščia nebūna. Tegu ji ir nebūna tuščia, – pasakė Eglė ir parodė akimis Vidinį. – Ko taip nukritęs savyje? Čiulbėk!
Ilgai laukti nereikėjo, kai Pastogės (Pastriekės) departamente pasigirdo pirma prasidedančio sodo sezono daina.

Aš tik vaizdus peizažais iš širdies keliu,
Juos apžiūrėdamas akim smalsiom.
Nepaskutiniai šie –
Dar bus daugiau,
Bet ligi šiol nepamaniau,
Kiek daug juose spalvų,
Kiek nuotaikų visokių –
Lig ašaros graudžios,
Lig netikėto šauksmo:
– Taigi ne, Varnai, tu,
Tai aš namo skrendu,
Senatvėje palinkęs
Ir kuprotas...

Daina tai kilo, tai geso, bet tuščios vietos net laike nebuvo, kol kažkas iš varduvininkų pasakė:
– O sakei, kad nemoki dainuoti?
Tik dabar suvokiau, kad pradžioje paniūniavęs savyje – Savęspi – išėjau iš ten ir buvau
atviras kaip išsigiedrinęs dangus, buvau toli toli, kur akys paskęsta toliuose.

***
Jau kelis kartus girdėjau, kai šaukia. Ten, žemiau, po Pastogės departamento grindimis, irgi gyvenimas, bet ne toks laimingas, džiugus. Jeigu kas užklysta, tai gan retai. Ten šaukštai, puodai, stiklinės... Net krosnis ten. Ten ir šaldytuvas, viryklė. Nusileidi pro angą ir žinai, kad įkrisi kaip pirzius į bačką. Burbuliuok ką benori, o reikės padaryti, ką pasakys.
– Pagaliau. Negi tau nebūtų gėda, jeigu ir medelius nubaltinčiau. Pažiūrėk, kaip gražiai žmonės tvarkosi. Knibžda kaip skruzdės, o tu? Buzoji buzoji, ir nėra nei supratimo, nei proto.
– Nepavydėk, mama.
– Ką? – kilstelėjo balsą žmona.
– Sakau, nepavydėk!
Žiūri akis išsproginusi, o man irgi nelengva prisipažinti, kad su Šv. Izidoriumi šnektelėjau, su kitais dienos varduvininkais. Kažin, ar kas iš aplinkinių galėtų pasakyti, kad pas juos tokia publika lankos. Bepigu jiems baltinti medelius ar dar ką daryti, kuomet palikti vieni sau. Laisvo laiko daugiau negu proto.
– Vakar tau žadėjau nueiti į parduotuvę, bet...
– Palik parduotuvę ramybėje. Daryk, kas tau pasakyta.
– Pati daug kartų sakei, kad žodį reikia tesėti. Nevaryk manęs į nuodėmę.
– Ryt Verbų sekmadienis, o mes... Bet jeigu iki šiol Dievas nedavė proto, tai jau tikrai neduos. Laiko nėra. Eik! Eik į parduotuvę.
– Aš greit, mama. Ir žodis bus ištesėtas, ir medelius nubaltuosiu.
Priėjau, apsikabinau per pavargusius pečius, glustelėjau prie savęs ir:

Kai kalba man ir sako:
– Pasenai...
Tai įžūlybė!
Nes tik netikėlis
Po seną vaikšto ir negirdi
Kiek daug jaunystės
Savo kojom mina.
Ten – knygos parašytos,
Iš ten kaip žaibas
Švysteli dangus,
Žvaigždynai suspindi
Matyti nematyti.
Žinai, jauti, kad jie nesvetimi,
Bet ne į dangų žiūri,
O į savo širdį.
Po tavo erdvę vaikšto jų šviesa –
Tai negi keista atsiminti –
Senatvė it pulsuojanti žvaigždė
Susirenką į vieną skaudžią gniūžtę,
Nesutelpa ir sprogsta savyje
Visur nuėjusi,
Išmokusi VISUR kaip oras būti...

– Vėl Vidinis?
– Mama, iki šiol nežinai, kaip labai tave myliu. O tu vis priekaištauji, kad aš vėluoju. Tai į parduotuvę, tai pabaltinti medelius ir... Nepavydėk, mama. Tai tu paskubi. Pažiūrėk, inkilas įkeltas, o varnėnų dar nėra. Ar manai, kad dėl to nebus vaikų?
– Eik. Eik į parduotuvę.

***
Balsiai turi savo parduotuvę. Ji tik už poros šimtų metrų. Bet tai žmonių panosėje esanti parduotuvė, kuomet pinigas pigesnis už kelionę ir todėl už tą pačią prekę reikia užmokėti daugiau, negu toliau esančioje Maksimos parduotuvėje. Kelio per du kilometrus.
Einu. Bet nekeista. Žingsniai skubūs. Net krūtinė gargaliuoja ir dūsta. Negi sugrįžęs dar nubalinsiu medelius?
Gal jūs abejojate, o aš, kaip regite – ne.
Skubu.