Mokykloje per fiziką kabėdavo tokia citata virš lentos: „Niekas neatsiranda be priežasties ir niekas neišnyksta be pasekmės“. Tada mąstydavau: „Aha, tai turbūt apie fizikinius dėsnius, ir pamiršdavau tuoj pat, nes mažai ką ten išmaniau. Iki šiol sudvejoju, ar omais matuojama varža, ar koks slėgis. Dabar, kai deduosi gudruole, galiu pasakyti: Buvo ne taip. Be priežasties neatsiranda geri dalykai, ir be pasekmės nepraeina blogi.

Skaudu, bet skausme gimsta filosofija, ginčuose – tiesa. Jei tavęs nesumindys su žemėmis vieną kartą, nesuprasi, ką reiškia tikrai saldus kilimas į viršūnę. O viršūnė – daug jos rūšių esama. Viršūnė – kada laimėjai loterijoje, viršūnė – mokslo pažangoje, viršūnė – kada draugas pabėgo su tavo santaupom, viršūnė – kada sekso metu gera. O bedugnė – kas ji? Viršūnė – begalinė, bedugnė, deja, turi dugną. Anksčiau ar vėliau bumtelsi. Kaip smagu, kai viskas tobulai sustyguota, bet gyvenimas yra įdomus žaidimas, ne koks Tetris ar Solitaire, ir nebus šimtu procentų taip, kaip suplanavote. BUUUM!!! Galva į kietą dugną, ištykšta padrikos detalės į šalis, tačiau bedugnė siaura, viskas vėl susiklijuoja į vieną visumą, atšoka it rikošetas nuo sienų kiekvienas suirusio kūno lopinys ir sulimpa. Bet girdėjot sakant lotynų išmintį, kad sudūžusią vazą gali suklijuoti, bet visada bus matyti ankstesni įtrūkimai? Taip ir su žmogumi, manau. Eina gražus vyras. Išsikvėpinęs, išsidabinęs, a la man in black suit, ir mąsto jaunos mergaitės: „Koks gražuolis, koks tvarkingas, koks kvepiantis – turbūt labai geras vyras“. O jis – dešimt kartų daužyta ir klijuota vaza. Arba eina moteris. Jauna dar. Graži. Tingiu postringauti apie grožio reliatyvumą, nes jis atseit visiems skirtingas. Na, bet esti tokie žmonės, kurie 90 procentų respondentų atrodo gražūs, nepaisant standartų. Na, tai tokia moteris ir eina miesto alėja. Žiba jos plaukai, rūbai dailiai prigludę, batai – vienetiniai. Akys – švyti, makiažas tobulas, lyg jo net nebūtų. Tačiau jos besiplaikstantys plaukai ir naujausi kvepalai – tik jos auros viršutinis sluoksnis. Kaip rugio grūdo luobelė. Branduolys giliai. Kuo daugiau nuoskaudų ji patyrė – tuo giliau tas branduolys. Tuo sunkiau iki jos prisikasti. Tuo sunkiau ją perprasti, tuo sudėtingiau ją papirkti ar kuo nors įtikinti. Ji tokia graži ir laiminga – bet viduje, po dešimt užraktų, kaip Nemirtingojo Kaščėjaus gyvybė slypi jos siela. Nepaliečiama, užrakinta. Matyt todėl, kad kažkas ją sumindė. Gal netyčia, o gal tyčia. Gal kartą, o gal tris. Arba – metų metais. Bet matote – ji graži. O tai jau pasiekimas. Vadinasi, ji dar ir stipri. Nes ta silpnoji labai greitai, po pirmų sumindymų, pasiraitos rankoves ir pasipjaus. Prisigers vaistų ar dar velniai žino ką pasidarys. O tas vyras, tas, kuriam prispjaudys į širdį, griebsis virvės. Prisimenu eiles, išvardijusias įmanomus ir būdingus savižudybės būdus. Girtuokliui – virvė, verslo magnatui – šūvis į gerklę, paauglei – skutimosi peiliukai... [...Atleisk jau man, kad Tave cituoju beatodairiškai, bet toks rašytojo likimas – jei rašai, būsi cituojamas anksčiau ar vėliau...] Atkrito silpnoji grandis. Stiprioji liko. Tik sumokėjo jausmų kaina, nes tas ledinis grožis ir ta akmeninė tvirtybė pasiekti jautrumo, subtilumo ir ne retai žmogiškumo kaina. (Ne visada, nepulkite, nemoralizuoju ir ne apibendrinu, tik svarstau). Kaip ta kvailutė undinėlė, taip norėjusi kojų, prarado tai, ką turėjo brangiausia – savo balsą. O jei ta kvailutė mergaitė, taip trokštanti būti stipria ir galinga moterim, praras tai, ką turi brangiausia – savo žmogiškumą, jautrumą, meilę viskam, kas gyva?.. O jei tas jaunas, bežengiantis į gyvenimą vaikinas, spjaus į savo kreizovas svajones sukurti band‘ą, tapti dailininku ar poetu, apkeliauti pasaulį ir iškeis viską į studijas, kurių nekęs, į darbą, kuris jį kasdien varys į kapus?.. Visi mirsim, tą žinau, naivumas dar maksimumo nepasiekė, bet ar negalima bent pasirinkti, kaip mirti: laimingam, kad įgyvendinai tai, ko norėjai, ar susisukusiam į ožio ragą ir visų nekenčiamam bei nekenčiančiam?  

Svarstau tik, kas geriau: ar silpnumas ir greitas pasitraukimas iš ringo, ar kova su vėjo malūnais. Kiek atsimenu iš pamokų, Don Kichotas visada buvo linksmas ir optimistas, nors krėtė nesąmones, o Sančo Pansa burbčiojo jam pavymui, vis bandydamas atkalbėti. O gal tokiems Don Kichotams reikia Sančų Pansų? Nes jei ne tie prilaikymai, jie nuklystų į negrįžtamas naivumo ir svajonių lankas? O dabar, matai, juos bent kiek pristabdo. Kol nepradėjau keiktis, pasakysiu švelniai: IZOLIUOTI TOKIAS SANČAS PANSAS NUO VISUOMENĖS!!! Juos reikia uždaryti į rezervatą, kuriame gyventų visi surūgėliai ir pikti, kandūs, smukusios moralės žmonės. Kas kiek laiko, jie atlikinėtų testą, ir jei gerai išlaikytų, t. y. pažadėtų nesmaugti kitų žmonių optimizmo, būtų išleisti laisvėn, pas laimingus žmones. Taip.  

O prie ko čia klaidos sindromas? Prie to paties. Niekada nesugebėjau teisingai iš pirmo žvilgsnio įvertinti žmogaus. Kiti sako: „pamačiau ir iš karto pasakiau – blogas tipas“, arba atvirkščiai: „matosi iš veido, kad žmogus geras“. Aš niekada nesu teisingai įvertinusi. Niekada. Mokykloje mums sakydavo: „Antros galimybės pirmam įspūdžiui padaryti nebus“. Taigi suprask, negali apsikiaulinti prieš svarbią personą. Bet kiekvienas, na, kas antras sutiktas žmogus man atrodo gėrio personifikacija, vaikštanti palaima ir paguoda. Net nusikaltęs visuomenei ar jos atstumtas man nėra išskirtinis, nes kol nežinai aplinkybių – esi man tiesiog žmogus, dažniausiai geras. Bet pastebėjau, su laiku, su naujais potyriais, ta savybė ima keistis, ir kas antrame sutiktame imu įžvelgt blogio pradą. Ne brand‘ą PRADA, o pradą, pasėlį, užuomazgą. Nesvarbu, kad tu su Gucci ar Armani, kad piniginė sprogsta nuo valiutos (Zimbabvės dolerių), nesvarbu, kad tu gražus ir išsipustęs it koks manekenas, pažiūriu ir sakau: nieko negaliu apie tave pasakyti. Seniau būčiau iš karto sušukusi: „Oi, koks malonus ir geras žmogus“, arba: „Oi, koks atgrasus tipas“. Nebedarau taip. Nors reikėtų. Nebijoti suklysti ir kokį kartą išsakyti nuomonę. Nors, neskaudinkim vieni kitų, gyvenkime draugiškai. Jei žmogus baisus kaip velnias, gal jis turi geru savybių, pvz.: gal jis erotiškas kaip pats Liuciferis. Arba jei moteris angeliška, kad net baisu prisiliesti ir suteršti jos aurą, gal ji turi žemiškų svajonių... O jei moteris guli ant žemės – ištiesk ranką ir padėk atsikelti. Neliks skolinga. Nes laisvė – galinga jėga, verčianti suktis pasaulį ir įgyvendinti svajones. Tas pats ir su vyru. Nori tapti jūreiviu, bet dirbi socialinės rūpybos departamento viršininko padėjėjo sekretorium (žodžiu, kabinetinį ir protinį darbą), tai rask tokią mūzą, kuri tave nutemptų iki jūros, į ją įstumtų ir pasakytų: „Plauk, Odisėjau mano, aš lauksiu krante“. Jei jam to reikia. Žinau, kad supratot. Tik nenorit pripažint. Tai va.

Universliam naudojimui.