Bemiegės nakties karpinys

Pradėsiu iš naujo,
nuo pradžios, -
taria liepsnojantis degtukas,
anglėjantis, trapus,
susiraitęs į juodą klaustuką.

Kažkurioje kryžkelėje
pamečiau pradžią...
O, kaip stropiai
aš jos ieškojau, -
mintija vaikėjanti senatvė, -
aš juk prie pabaigos, -
užspringsta išsyk mintimi, -
juk nieks iš gyvųjų
nei pradžios, nei pabaigos
nematė...

Liepsnojantys saulės šuliniai,
pradžia - mažas kumštukas,
susiraizgę ir painūs keliai,
pavirtę tamsoje
į juodą klaustuką...

Į kurį atsiremti galiu,
klausiantis nežino,
užčiuopęs, sučiaups lūpas,
sukąs dantis -
iš po kojų
išslysta žemės takas.

Akiduobių tuštumoje
galėsiu įžvelgti
prasmę...
alyvmedyje nebuvo
Tavęs -
alyvmedyje - gyvastis,
o tu šalia jos,
nes Tu nepatyrei savęs,
tuštumą išradęs...
Ražas