Pakilki, moterie, nuo pilko asfalto

O moterie, matai, juk prašo – kilk.
Kur iki šiol buvai – miegojai
po pernykščiais skudurais?
Prie murzino asfalto prisiglaudus,
Tu kaifavai tik laimės trupiniais.


Pakilk, jau saulės nieks nestoja,
Ir ranką ištiestą matai.
Pakilk, įvertink žemės rojų,
Tai ne Jehova, tik
draugystės pamatai.


Bijai. Tu juk visad bijojai. Nes gimus
Po vergės žvaigžde.
Pakeist ne kažin ką gali.
Bet irkis pirmyn, nesvarbu,
Kad gali atsidurti dugne.


Ir neš, jau matai upės vagą:
Svajonių ir meilės kryptim.
Tu rinkis, ar tai – užpelkėjęs
pažįstamas raistas,
Ar gaivaus upeliūkščio purslai.


Bet moteris... Anokia ji moteris,
Tik vaikas iš vystyklų belipąs,
Bet net ir tas supranta,
Kad reikia pakovot
už savas svajones.
Mūza Erato