Gilus žiemos miegas
Surambėjusio pasaulio
Raukšlėtoj oloj

Iš už letarginės užsklandos
Zylės gležnučiais snapais
Kaip pincetais
Į spengiantį speigą
Kantriai pešioja
Vos girdimą
Įprasmintos būties
Pavasarinę liturgijos
Giesmę

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Ar dar kas nors tiki
Taip stipriai,
Kaip Dostojevskis tikėjo,
Jog grožis išgelbės pasaulį?

Kai iš nekaltų kūdikių krauju
Pasruvusių kraterių žabtų
Nepažabojamai į giedrą padangę trykšta
Neapykantos, smurto, pagiežos lava...

Kai tyrų vaikystės sapnų vagys
Visą naktį pasalūniškai budi
Už žmones atplėšusių, išskyrusių, supjudžiusių
Durų, spynų, signalizacijų, vartų...

Kai moterys kartais dar gimdo
(Kai netampa prezidentėmis
Suomijoj, Latvijoj, Čilėje...)
Praplėšdamos sustagarėjusią feministinę plėvę
(Kas dabar nemadinga)
Kai savo vienintelius nepakartojamus naujagimius žindo
Žemiškos valdžios troškimu nesuteptomis krūtimis
Nejaugi jūs manot
Tą sakrališkai ramią minutę
Galėtų jos patikėti
Kad ant motinos rankų
Saugiai ir sočiai besišypsantis kūdikis –
Būsimas monstras?

O žmonės be vietos, be šaknų ir sparnų!
Autonomiški šonkauliai pradūrė plaučius.
Kas gi supras,
Kaip jums-mums sunku
Būties tremtyje
Užtvarstyti sielos žaizdas
Ir nupjautus pirštus
Geidusius pasigvelbti
Tai, kas ne žmogui?..

- - - - - - - - - - - - - - - - -

Gilus žiemos miegas
Surambėjusio pasaulio
Raukšlėtoj oloj

Letargo syvuose tarpsta
Žydi ir tyliai alsuoja
Vėliau ar anksčiau
Nugalėsiantis grožis
Ir jo sutuoktinė šviesa

Ant kito šono
Įtartinai apsiverčia
Nerangioji meška

Pabus tas
Kuris pabus paskutinis