ryju pavasarį
didžiuliais gurkšniais
taip
lyg nebūčiau ragavusi

renku vaivoruoges
vasaros idilėj
lyg apgamus
nuo mylimo kūno

kol ant peties
vorasiūliu
leidžiasi meilė

kol supuos ant gyvenimo
tvirtai įsikibus
lyg bijočiau paleisti

rytdieną manęs gal nebus
nė vienas dievas nežino
tad pašok su manim šitą valsą

lig vidurnakčio