Atgniaužusi kumščius į laikiną saulę,
Šiandien sušunku „Laikina!“
Pagaliau boružės, gimusios rytuose,
Gabenamos aukštai iškeltos
Namo. Į žemę, iš kurios atėjo.
Atėjo tam, kad mirtinai laimingos mirtų.
Šiandien palydovai su triukšmu
Ir garsiais bokalų trinktelėjimais
Lydėjo paskutinėn kelionėn.
Klampūs bičių syvai užklojo boružę
Į nemirtingą uosio paruoštą patalą.
Niekas jos neraudojo ir negailėjo,
Tik kiek įkaušę, gera kaip priimta, apie ją kalbėjo:
– Aš, vandens čiuožikas paliegęs,
Noriu baigti dienas mirtinai laimingas,
Kaip mano raudonsparnė draugužė.
– Aš, musių karalius besparnis,
Džiaugiuosiu jos skaidrių it krištolas dienų pabaiga.
Iš niekur nieko atlėkęs juodataškės žudikas:
– Jau laikas.

Boružė – motina savo boružėlių jaunų, dar reikalaujančių saldaus pienelio. Kaip linksma, kad ji išėjo ten, iš kur negrįžtama. Kas gali labiau nuvarginti negu chemijos kursai, po kurių iš boružėlės sparnelių išnyksta juodi taškeliai. O galiausiai pasibaigus viskam, viskas prasideda iš naujo. Tik nežinau, ar liga priartino boružėlę prie galutinio ir svarbiausiojo tikslo žemėje. Liga – paranoja paukščiams. O ji ėmė ir prarijo raudonsparnę juodataškę.

Amen. Ilsėkis ramumoje boružėle...