* * *
Pamėginki kartais taip pasimelsti,
Kad jaustumei prakaitą sūrų ir kruviną.
Kaip auką save į maldą panerki
Už nuodėmę juodą, ne vien tavo buvusią.
Taip ne už savo klystkelių saldį,
Taip ne už savo tamsiąją gelmę...
Nuo kančių svetimų kartais širdys suskeldi,
kaip skeldi sausroj ištroškusi žemė.
Tik meilė pridegina tas skaudančias įplyšas.
O kas gi žaizdas tas liesti išdrįso?
Maldoje kaip ir meilėje – kas myli, tas ryžtasi
Save atiduoti be išlygų visą.