Tėvui
Lyg ąžuolas – galingas, plačiašakis –
Tu mus mažus ant rankų sūpavai.
Linksmai šypsojos tavo geros akys,
Kai augom mes, nenuoramos vaikai.
Tavon pastogėn bėgdavom sušalę,
Tau ant peties išverkdavom skausmus...
Padėjai mums surasti savo kelią
Ir laukdavai sugrįžtant į namus.
Pamiršdavai, kad negali, kad sopa,
Kad nemiga – dažna naktų viešnia.
Vis po laukus, po tvartus ir po trobą,
Gerumo grūdu nešinas delne.
Buvai užuovėja, kai vėtros siautė,
Buvai šaltinis troškuliui malšint...
Tau ačiū, tėve, kad užuot nubaudęs,
Kaltus mus glausdavai savan glėbin.
Užaugom mes, šakoto medžio vaisiai,
Pagirdyti tavos gaivios versmės.
Tavom pėdom mes ėjome ir eisim,
Ieškodami gyvenimo prasmės.