Tarp vingiorykštės stiebų
Vorui suptis patogu.
Jis ilgokai tinklą audė
Ir dabar pavargęs snaudžia,
Nes kokia kvaila muselė
Bet kada atskristi gali.
Bunda rytmetis saulėtas,
Veriasi žiedai iš lėto.
Nektaru stambi kamanė
Pasivaišinti užsimanė,
Paieškot nektaro upių
Ant žiedyno balto tupia,
Bet pažadina ji vorą,
Piktą, alkaną ir storą.
– Kam naujus tinklus sutraukei? –
Klausia voras susiraukęs, –
Kad įkristum tu į raistą,
Juk lieku dabar be maisto!
Atskrenda drugys. Net musė
Ant vingiorykštės jau tupia,
Bet nors didelis ir storas,
Be tinklų bejėgis voras.
Voras pyksta, voras niršta,
Bet vabzdžiai jį greit užmiršta –
Ant vingiorykštės žiedyno
Godžiai nektaru vaišinas
Ir kamanė, ir drugelis,
Ir maža vikri muselė.