Laiškas draugams
Trūksta, šitaip trūksta artimo žmogaus. Jo buvimo, jo esybės. Reikia. Taip reikia draugo. Jo šypsenos, žvilgsnio – šilto, artimo. O jūs tik einat ir praeinat pro šalį, net nepažvelgdami į mane, į mano akis, kurios jau prašo rankos. Draugo rankos pakilti nuo žemės. Jūs praeinate išdidūs ir užmiršę. Ieškodami savo siekių, savo problemų sprendimo būdų. Jūs nusisukat, kai šypsausi, o kai rodau liežuvį, atsisukat. Jūs pamatot tik blogus darbus, nebeįžvelgdami grožio, gėrio, staigmenų jausmo.
Tada dangų užtraukia juodi debesys, pro juos nebesimato visiškai nieko. Jūs vis labiau artėjat prie tos minios, kuri jau seniai manęs nekenčia. Ir viskas viduje pavirsta dulkėm, krislais. Apnuodija dulkėmis plaučius ir aš dūstu. Nuo abejingumo, šaltumo, egoizmo. Aš dūstu! Jei jau taip, leiskit nurimti. Tyloje.
Ir dabar, kai jau sieloje erdvė, o širdyje vienišumas, tie, kurie klausosi mano žodžių, tegul uždega žvakę, lai ji lengvai plevena vėjy, paliečia delnais ugnį. Degina taip. Pažvelgia į lietų, lango stiklu lėtai rieda lašeliai. Susilieja.
O taip dažnai prieblandos būna kritusios ant akių. Nesimato, o gal nežiūrit, tolstat, tolstat. Nerašot. Pamirštat, o po to visai išnykstu. Logiška. Yra geresnių. Bet nors kartą pabūti geresnei už kitus... Nors kartą!
Gal paskaitę mano žodžius neskubėsit teisti, pagalvosit, prisiminsit praeitį ir pakeisit dabartį geresnei ateičiai.
Aš būsiu.