Tu man raištį nuimk nuo akių
Ir išvesk iš snieguotos vienutės.
Mano akys taip ilgis spalvų,
Kaip dangaus pirmos miško žibutės.

Mano lūpas te vėjas bučiuos. –
Ir tegu net jau šimtąjį kartą!
Paviešėsiu pas jį aš svečiuos.
Be manęs tas plevėsa sužvarbtų!

Ak! Dėkinga, pavasari, Tau,
Iš letargo žiemos juk prikėlei.
Nors seniausiai aš jau supratau –
Meilę skleidžia net Tavo šešėlis.

Tu man raištį nuimk nuo akių
Ir išvesk iš snieguotos vienutės…