Jos liūdnos, nieko nematančios akys
žvelgia tolyn į medžio šešėlį.
Mintys, besisukdamos verpetais,
bloškiasi sienon ir vėl sugrįžta
jos pas tave, užimdamos didesnę
dalį tavo galvoje.

Apie ką tu mąstai kasdien,
kai nebūni čia? Kai būni
kitame pasaulyje už šių durų?..
Ar tai skaudūs prisiminimai
užgulė tavo protą, neleisdami
atsiplėšti? Tai lygtis, kurią
pati sudarei mintyse, sudėjai
visus daugianarius ir negali jos išspręsti teisingai...

Bet kartais atitrūksti
nuo jos ir pradžiugini mus
spindinčiomis akimis ir
neatžagariais žodžiais...