Moteris tolumoje sėdėjo nugara į jį, matėsi tik akinamai balta skara, užklojusi jos siaurus, pritrauktus pečius, sudiržusios rankos, apglėbusios liemenį, ir besiplaikstantys plaukai, pripustyti pelenų. Priekyje juodavo eglynas, o virš arimų siaura juosta bangavo ūkanos – tik vienas kelmas, rodos, buvo ne vietoje išsišovęs iš lietaus suplūktos žemės. Ant jo sėdinti moteris nejudėjo, tik nugara kvėpuojant kilnojosi, o melsvas rūkas su kiekvienu alkanu alsavimu sklido iš jos, ratilais kilo į orą, atsimušdamas į akliną pamiškės mūrą ir pasiskirstydamas pažemiui.
          Basos jo pėdos mynė rasotus kupstus ir kliuvo viena už kitos, o akys buvo lyg voratinkliu aptrauktos – horizontas regėjosi kaip per apšalusį langą, rainą speigo laiškais ant stiklo. Švarko apykaklė klaikiai pjovė kaklą. Vyriškis tykiai žingsniavo link moters, viduje ir bijodamas, ir tikėdamasis jos atsisukimo. Su kiekvienu žingsniu jis vis stipriau girdėjo kažkokį keistą šnabždesį, paskatinusį jį pagreitinti žingsnius ir per laukus bėgte pasileisti link figūros ant kelmo. Jis sustojo jai iš nugaros, bet po akimirkos lyg dvejodamas apėjo iš priekio. Jis bejėgiškai suinkštė ir, negalėdamas patikėti, žengė keletą žingsnių atgal.
- Mama?! Ką tu čia veiki? – paklausė vos gaudydamas kvapą.
          Moteris net nekrustelėjo. Vyras žiūrėjo į ją nemirkčiodamas, rankomis įsirėžęs į kelius ir pravira iš nuostabos burna. Jos šnabždėjimas dabar buvo beveik suprantamas:
- ... kuris esi danguje... tavo kūnas... duonos duok mums šiandien... mūsų kaltes... atleidžiame savo kaltininkams...
- Mama... nesuprantu. – sūnus pasilenkė arčiau lyg bandydamas įžiūrėti kiekvieną jos raukšlę. – Mama, aš bijau. Man širdis tuoj iššaus pro šonkaulius.
          Balta skara nukrito ant žemės moteriai nutilus ir lėtai pasukus galvą į vyrą. Ji buvo tarsi be gyvybės, beveik permatomo blyškumo, pamėlusiomis lūpomis ir nelygia raukšlėta kakta. Moteris po truputį pakėlė akis, pažvelgė į vyriškio veidą ir tarė:
- Tu neturi širdies, sūnau. Tai tik agurotis tavo vidinėj švarko kišenėj plakas į krūtinę.
          Domas pašoko iš miego. Pro langą jam už nugaros brovėsi didžiulis mėnesienos stulpas, užtvindęs visą kambarį. Krumpliais patrynęs akis, jis ne iš karto pradėjo suprasti, kur esąs ir kas atsitiko. Tu neturi širdies, sūnau – aidėjo galvoje, skverbėsi gilyn į sąmone ir budino. Jis sėdėjo pataluose, sukryžiavęs kojas po savimi, susiėmęs rankomis galvą, su drabužiais. Ant grindų prietemoje raibuliavo stiklo šukės, kriauklelės, kurios dabar priminė po lova sprunkančias sraiges, ir jau apdžiuvusi degtinės bala. Prisisapnavo – ištarė Domas, jausdamas, kad liežuvis prikepęs prie gomurio.
          Jis sunkiai pakėlė kairę ranką ir pažiūrėjo į laikrodį – be minutės pusė keturių. Pasukęs galvą į lango pusę, Domas pamatė ant palangės iš lauko stovintį varną, melsvai juodą nuo mėnulio šviesos, pašiaušusį kaklą ir įdėmiai, gal net paniekinančiai, žiūrintį tiesiai jam į akis. Vyriškis šiaip ne taip išsirito iš lovos, basomis net nejusdamas perėjo per butelio šukes, sutraiškė ant žemės pabirusias kriaukles, bet žvilgsnio nenuleido. Jis iš lėto žingsniavo link lango, įsibraudamas į sidabrinę pilnaties miglą, plūstančią iš lauko, tarsi nuo varno. Kambarys, rodos, išsitęsė iki begalybės, visi daiktai susispietė kampuose ir skaičiavo jo žingsnius. Jis ištiesė ranką ir pirštų galais perbraukė per drėgnę stiklą. Varno žvilgsnis nusekė pirštus. Įsmeigęs akis vyras žiūrėjo į vienišą paukštį anapus stiklo, jausdamas, lyg šis norėtų jam kažką pasakyti, galbūt papriekaištauti, gal apkeiksnoti, vildamasis, jog prigludus prie stiklo, varnas pravers savo suodiną snapą, užsimerks ir papurtęs galvą prakalbs: Kvailys tu, Domai, visiškas kvailys. Nieko neturi, net pats sau nepriklausai. Argi čia gyvenimas – net aš, snapo iš mėšlo neištraukiantis varnasm esu vertesnis žmogaus vardo. O tu kas? Kvailys, Domai, visiškas kvailys...

● ● ●

Tėvukas pabudo nuo kieme burzgiančios mašinos. Buvo vos bepradedą švisti, net menkiausi vabalai dar tūnojo savo buveinėse, bet senasis Sinkus girdėjo, kaip kažkas krebždėjo namo prieangyje. Jis lėtai nuleido gyslotas pėdas ant grindų, jautė, kaip palei duris traukia sersvėjis. Ranka sugriebęs snienon atremtą lazdą, lėtai pasukiojo galvą – keliskart trakštelėjo sprandas. Stodamasis negarsiai sušuko:
- Domai, uždaryk lauko duris, lauke vėjas, man vėl susuks sąnarius.
          Krebždesys nutilo. Priėjęs prie lango, senolis delnais praskyrė užuolaidas, nuplikindamas akis šviesa. Lauke šaltame ore dūmais springo mėlynas fordukas. Vos vos iškišęs nosį iš būdos, tvarto pusėje tebesnaudė šuva. Tėvukas išgirdo vis garsėjančius žingsnius, kol galiausiai atsidarė kambario durys, ir vidun įvirto vienmarškinis Domas. Paburkęs jo veidas buvo pilnas išgąsčio.
- Tėvai, kur esi padėjęs pinigus?
- O kam tau jie? Dar šitaip anksti – žiūrėk, net Rudis susisukęs miega. – pro langą lazdos galu parodė senukas. Per atlapotas duris veržėsi vėjas.
- Reikia. Važiuosiu į Vilnių.
- Kiek tu taip gyvensi, Domai? Jei nevertini savęs, tai bent mane atjausk.
- Gyvensiu kiek reikės. – nukirto vyras, pečiu atsiremdamas į durų staktą.
- To ir meldžiu Dievo – kad man nereikėtų laidot tavęs. Neištverčiau.
- Nenusišnekėk, tėvai. Tai vis dėlto pasakysi ar dar moralus skaitysi kaip piemeniui kokiam?
          Tėvukas nusisuko į langą. Aklas jo žvilgsnis naršė po pusnynus, nusidriekančius į tolį ir
ištirpstančius į tolygų baltumą. Kaulėtos šlakuotos rankos drebėjo. Jis lėtai nulenkė galvą, krūtinė kilnojo vis tankiau. Nurijęs seilę, ištarė:
- Paskutiniam stiklainy lentynos kampe. Ten visi, kiek turiu pataupęs – karstui, mišioms, giedorkoms...
Jau dabar važiuosi?
- Dabar. – pasakė Domas, eidamas link lauko durų. Išieškojęs prieangio spintelę, jis rado pinigus, suskaičiavo ir įsikišo į marškinių kišenę.
- Apsirenk, sūnau. Ne vasara. Sušalsi. – iš tėvuko kambario ataidėjo kimus balsas.
          Domas peršoko slenkstį ir nužingsniavo link mašinos. Lauko durys šaižiai girgždėjo varstomos vėjo.
● ● ●

Radijas plyšavo visu garsu, vaikydamas mintis Domo galvoje. Mašina skriejo lauko keliuku, vedančiu į magistralę, šokčiodama per traktorių provėžas ir taranuodama pusnis, išdygusias iš po nakties. Jau buvo gerokai prašvitę, iš kaminų kaime veržėsi dūmų ratilai, o žmonės, žvangindami kibirais ir šiugždendami sniegą po kojomis, vorele žingsniavo link šulinio.
          Domą troškino. Kandžiodamas lūpą jis viena ranka trynė užmiegotas akis, kita – vairavo. Jis taip ir nežinojo, kur ir ko važiuoja: degtinės ne taip ir reikėjo – svarbiausia buvo dingti iš namų. Vyro atmintyje atgimė vakarykščio sapno vaizdiniai: moteris ant kelmo, balta skraistė, plevenanti vėjyje, jos žodžiai... Tarp šių prisiminimų, lyg pertvara fotojuostelėje tarp kadrų, šmėžavo mėnesienoje skendintis varnas – pražiojęs snapą, akių nenuleidžiantis nuo Domo, pašiaušęs kaklą. Vyras krūtinėje jautė kažkokį keistą dūrimą, gniaužiantį gerklę ir neleidžiantį įkvėpti. Jis pakėlė akis į dangų – viršuje plūduriavo didžiulis varnų debesis.
          Dešinėje kelio pusėje, ant snieguotos kalvos, stūksojo senosios kapinės. Domas nedvejodamas pasuko į jas vedančiu apipustytu keliuku. Sniegas po ratais buksavo, bet mašina vargais ne galais judėjo pirmyn, trokšdama savo dūmuose. Privažiavęs prie vartų, Domas užgesino jos variklį ir išlipo laukan. Ryto šaltis laužė kaulus ir tarsi lupo odą, nes jis beveik nieko nebuvo apsirengęs – tik su marškiniais ir kelnėmis. Pravėręs neužrakintus kapinių vartus, Domas nedrąsiai žengė į vidų. Jį užplūdo nesuprantamas jausmas – tarsi būtų atsidūręs ten, kur ir visą laiką turėjo būti, ši ramybė vyrą baugino, bet jis pasinešė į priekį. Rankos sunkiai kabojo iš šonų, sverdamos žemyn, o jo žvilgsnis, apsiblausęs ir pusaklis nuo ašarojimo, vedžiojo raides ant šaltų paminklų akmenų. Aukšti pliki klevai abipus kapinių skausmingai girgždėjo linguodami vėjyje. Vienas vienintelis medis, kurio sėkla greičiausiai netyčia atpūsta sudygo mirusiųjų žemėje, vienintelis stovėjo lyg įbestas ir nepasidavė šiauriui. Domas spartesniu žingsniu pasuko link jo, priėjęs stabtelėjo ir nuleido akis. Po plačiašakiais medžio pečiais palinkęs iš žemės kyšojo kuklus medinis kryželis, ant kurio vyriškis atpažino savo motinos vardą. Jis atsisėdo ant žemės, atsirėmė į medį ir veidu įsikniaubė į delnus.
- Mama... Tai tu pasiėmei mano širdį. – nerišliai ištarė kūkčiodamas.
          Ant sniego krito sunkios ašaros, pramušdamos purų žemės apklotą ir įsigerdamos į žemę. Domo galvoje vieni už kitus garsiau aidėjo iš atminties vėl iškilę žodžiai: Bijok Dievo, sūnau, bijok. Kvailys tu, Domai, kvailys. Tu neturi širdies, sūnau... Vyras sunkiai alsavo besiskverbiančiais laukan garais, nepakeldamas akių nuo žemės, lyg bijodamas išvysti priešais jį sėdinčią, prie kryžiaus prisišliejusią motiną, lyg nenorėdamas ir vėl išgirsti jos tylų meldimąsi. Viena ranka jis sugriebė kelnių kišenę ir tik dabar, užčiuopęs joje kažką, sugebėjo pažvelgti į priekį. Valydamasis ašaras Domas sušuko:
- Aš atnešiu tau jų, mama. Viskas bus kaip tada. Viskas bus gerai.
          Nepaaiškinama jėga vyrą pakėlė į viršų. Jis net pats nejuto, kaip atsidūrė ant klevo šakos,
sėdėjo nuleidęs kojas žemyn, vienoje rankoje laikydamas kelnių diržą, o kita rausdamasis kišenėje. Jis giliai įkvėpė, atsiduso, permetė akimis visą pakalnę.
- Viskas bus kaip tada. – pakartojo tyliai, iš diržo darydamas kilpą ir juo apjuosdamas šaką. – Viskas bus gerai.
          Po kelių akimirkų vėl pradėjo snigti. Snaigės krito lėtai ir ramiai, plonai guldamos ant žemės, paminklų bei žvakių, tik vienas Domo kūnas, vos judinamas vėjo, kabojo pilkšvas visam šiam tyram baltume, o po juo, ant sniego, gulėjo keletas kriauklelių, iškritusių iš mirties atgniaužtos rankos.
● ● ●

Senasis Sinkus sėdėjo krėsle, kairę ranką uždėjęs ant krūtinės, o dešinėje laikydamas aprūkusią žmonos jaunystės nuotrauką, ir miglotomis akimis žiūrėjo pro pravirą langą. Vidun brovėsi vyšnių raudonumo vakaras, tolumoje gulantis ant sutęžusio sniego. Lengva rusva miglelė išsipustė po visą kambarį – ant baltai paklotos lovos, ant armonikos, paremtos kojūgalyje, stalo, padengto gelstelėjusia ne pirmos jausnystės staltiese.
          Tėvukas mąstė. Jis visada žinojo, kad saulėlydžiai kvepia drėgnu grumstu ir nupjautais dobilais, kad dangus žaizdotas, todėl ir kruvinas, kad nelygus kaip ir jo raukšlėtas veidas, nes nugulėtas debesų, bet vieno jis pasakyti negalėjo – koks yra saulėlydžio balsas? Gal aklų karkvabalių atakuojamo lango stiklo trinksėjimas? Ar per dieną saulėje prisikaitinusių ir nemalonią vakaro vėsą pajutusių šulinio lentų traškėjimas? O gal žvirgždo bildenimasis tarp dviračio stipinų, tėvui grįžtant iš pievos žvyrkeliu? To jis dar nežinojo, ir šis suvokimas užgulė senojo Sinkaus krūtinę sunkiau net už senatvės naštą – kaip jis galėjo išleisti savo sūnų į mirtį, jei net pats dar nespėjo to sužinoti.