Stiklinė valtis. Štai kokios jis visada norėjo.
Matyti dugną. Štai, ko jis visada troško.
Tačiau naktį jam pakako paprastos – medinės. Sulaukęs pilnaties, Dovydas visada plaukia žvejoti purpurinių karosų. Tiesa, vis dar nėra pagavęs nei vieno, bet girdėjo, kad jų akys yra krištolinės. Dovydas visada norėjo gerti vyną iš krištolinių taurių. Vyną, kuri pats pasidaro iš rudeninių obuolių. Į purpurinių karosų žvejybą nuolat pasiima mažą buteliuką vienmečio gelsvoko vyno, nors niekada nėra gėręs jo valtyje. Tik tada, kai pagausiu purpurinį . Nepagavo... Taigi visą vyną išmaukdavo išlipęs į krantą. Kad kitąkart geriau sektųsi.
Šiąnakt Dovydas pasiėmė dvi meškeres. Ant vienos kabliuko kabins sliekus, ant kitos – džiovintus karkvabalius. Pats sau kada nors žadėjo pakeisti juos skarabėjais. Veikiausiai tai mėgiamiausias purpurinių karosų maistas – nuo skarabėjų jų krištolinės akys pasidaro itin skaidrios. Būtent tokių Dovydas ir norėjo. Lyg nupaišęs būsimą jų spindesį, žvejys pakėlė puspilnį obuolių vyno butelį prieš mėnulio pilnatį. Žiūrėjo ir tyliai niūniavo dar vaikystėje sukurtą melodiją. Ūmai jis atsimena, kaip mokė savo tėvą niūniuoti šią niūniūkę . Tėvas pasiimdavo mažąjį Dovydą ir abu migdydavo ežerą savo rimais. Dabar mono rimai ne tokie migdantys, veikiau žudantys paties atlikėjo užsispyrimą pažadinti ežerą ir jame besislepiančius purpurinius karosus.
Nerakinta, žaliai dažyta valtis nykiai linguoja mėnesienos pavėsy. Dovydas prasklaido ataugusius nesenai pjautų nendrių ūgliukus ir prisitraukia valtį arčiau savęs. Kruopščiai padeda meškerykočius, valties priekyje pastato iki pusės nugertą obuolių vyno butelį ir savo nerangiu kūnu priverčia valtį girgždėti.
Iriasi.
Ten, kur ir visada – į patį ežero vidurį, kur pilnaties metu visada buriuoja purpuriniai karosai. Šviežiame mėšle rasti sliekai atrodo tikrai viliojančiai. Dovydas vis persisveria per valties kraštą ir žiūri į vandenį, lyg norėdamas tą patį pasakyti ir karosams. O džiovinti karkvabaliai... ant kabliukų juos mauna vogčiomis, ruošia staigmeną krištolinių akių savininkams.
Tyliai ir lėtai nuleidžia valą gilyn ir čiumpa vyno butelį. Laukia. Pilnaties atspindžio trasa kerta Dovydo valtį, nevalingi jo judesiai rodo nepasitenkinimą tuo. Lengvas rūkas glosto ežero paviršių ir palengva kabarojasi į valtį, smaugdamas žvejo Dovydo susikaupimą. Pliūkšteli į paviršių iššokusi žuvis – purpurinis!? Ne... Dar kartą beveik prie pat valties – purpurinis!? Lydeka... Dovydas lengvai prunkšteli ir gerkle apžioja obuolių vyno butelį. Negeria. Pakelia butelį ir vilgo prispaustą liežuvį. Viena akimi stebėdamas meškerykočių viršūnes, Dovydas po truputį atitraukinėja liežuvį ir leidžia saldaus vyno lašams vilgyti niekada moteriškos būtybės neliestas lūpas. Metalinis puodukas, kuriuo žvejys išsemia į valtį patekusį vandenį, kažkada buvo pilnas raudono serbentų vyno, kurį lėtai gėrė Ji – Aniutė, vienintelė Dovydo gyvenimo moteris. Dar būdamas paauglys, Dovydas rado ją savo kiemo patvory. Girtą. Pažadino. Mergina paprašė atsigerti – jaunasis Dovydas tekinas atnešė puodelį vyno. Padavė. Aniutė (tokį vardą jai įdėjo pats Dovydas) lėtai, vis žvilgčiodama paleido serbentų ekstraktą į savo kūną ir ištiesė vaikinukui ranką. Kurį laiką Dovydas tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, bet galop priglaudė savo prakaituotą ranką jos delne. Pakelk gi... .
Būtent todėl Dovydas nori purpurinio karoso – tai vienintelė galimybė vėl pamatyti Aniutę... Pamatyti ją pro krištolinių karoso akių prizmę.



Dovydas pristūmė valtį prie kranto. Aušo. Žvejys, visada grįžtantis ne su laimikiu, o pilna siela rytinio rūko sunkio, prisėdo ant valties, amžinai šaltos valties krašto ir paleido vyno turinį tiesiai į siaurą gerklę. Mažoka. Pilnaties nebus gana ilgai – atslenka debesų klodai, taigi Dovydas nuskuba į rūsį, kur tūno visos jo vyno atsargos.
Atsineša dar keturis litrinius stiklainius ir prisėda patvory... Pirmas gurkšnis už purpurinius karosus, antras – už sidabrinę valtį, trečias – už Aniutę, ketvirtas irgi. Penktas gurkšnis už šeštą mauką... paskutinis – už tuščius stiklainius. Dovydas tiesia ranką, bet niekas jos nepasiekia. Atsiremia – nejaučia žemės. Numigsiu.



Pažadina žvyrkeliu barškantys melžėjų kibirai. Dovydo akys bailiai nužvelgia celofaninį pasaulį ir sustoja ties kažkieno veido kontūrais. Ei, kelkis, sušalsi . Moteriškas balsas persmelkia nespėjusią atgimti vyro sąmonę. Girdi? Dovydas šokteli ir prisispaudžia prie tvoros. Suvokia... Tai Ji. Jos rankose purpurinis karosas.