O gražumas šio ryto – kaip niekad,
Patikėti pati negalėjau.
Nemainyčiau to visko į nieką,
Net į tuščiąją Laisvės alėją.

Vos pabudus nustebino vyras:
Gėlės, bučkis, kavutė į lovą.
Elgesys nuo kasdienio taip skirias,
Lyg meilužis ar koks sugulovas.

Nei valau šiandien aš, anei verdu,
Lovą kloja jis, kambarį šluoja.
Prisiminęs mažybinį vardą,
Vos ant rankų manęs nenešioja.

Vien gerumą TV dovanoja,
Nėr politikų „karo“ to kvailo.
Pasitryniau akis: gal sapnuoju?
Tai balandžio pirmoji! O gaila.