- Žinai, Balse, manau, kad pažinau naują, pasaulyje neregėtą ir negirdėtą jausmą.
- Jausmą? Neregėtą, negirdėtą? Galbūt jį pažįsta visi, o tu tik menkas savanaudis sumanei jį savo vieno jausmu paversti.
- Ne, aš žinau – jis toks vienintelis. Mano jausmas. Ir žinai, jis man patinka. Įdomus. Lyg ir mielas ir švelnus. Ne, švelniausias. Bet kita vertus jis priverčia nerimauti, ilgėtis, kentėti... Jis gali skaudinti.
- ...tęsk.
- Aš nežinau... nesugebu jo perprast. Jis ypatingas...
- Kaip tu jį vadini?
- Meilė.
- Meilė? Jausmas? Tavo?
- Taip.
- Tu mane sugluminai. Aš maniau, kad pasaulis jau pilnas, kad jau visi jausmai pažinti ir kad nėra kažko nežinomo.
- Ak, Balse, juk nė vienas jausmas negali būti pažintas. Tu tik žinai, kad jis yra. Dabar sužinojai apie Meilę. Bet nežinai, koks tai jausmas. Jis kasdien vis kitoks. Ypatingas. Mano. Tavo. Visų.
- O kaip man jį pažinti?
- Meilė – nostalgija tam, ko dar nepraradai. Jauti?