Kalant vinuką į žemę

Lieti mane, ir aš vinukas kalamas į žemę,
taip tiksliai taikliai tirpindamas save
kažkokio keisto/laukiamo/bebaimio nerimo –
tik kad dar likčiau, tik kad dabar ir čia.
matau tave, ir kaip vinukas kalamas į žemę,
nebesistengiu būt kažkas daugiau,
tegul mane dabar ir silpną, ir neramų,
tegul į žemę, tegul ten, kur nebus geriau.
Lieti mane, ir aš vinukas kalamas į žemę –
tik taip trumpai, kad per sunku suprast,
iš kur tas keistas/laukiamas/bebaimis nerimas
ir noras tas išlikt dabar ir čia.

Lieti mane, ir aš vinukas kalamas į žemę,
momentiniam laike sustojantis pabūt –
ir kartais būna šitaip gera,
kad ne dabar dar, kad viskas dar tik bus.
vivalavida