Gyveno kartą viename mieste senas virėjas. Jis buvo labai senas ir jautė, kad greitai teks palikti šį pasaulį. Ėmė virėjas mąstyti, ką dar galėtų gero nuveikti žmonių labui. Ilgai galvojo ir nutarė, kad reikia suruošti miesto žmonėms puotą. Ilgai galvojo, ką ruoš puotai. Juk reikia paruošti kažką naujo ir ypatingo, kad žmonės jį ilgai prisimintų. Viską apgalvojo, apmąstė, o ką patiekti desertui nesugalvojo. Vartė, vartė receptų knygas, bet niekas jam netiko. Staiga virėjas prisiminė receptų knygą, kurią jam padovanojo senoji ragana Linksmutė. Jos toks vardas buvo, nes ji pati buvo linksma ir kitus būrė tapti linksmais.
    Virėjas klebinkšt klebinkšt nuklebinkščiavo į tamsųjį kambarėlį ir nuo viršutinės lentynos paėmė seną knygą.
- Štiš, štiš,- nubaidė nuo knygos dulkes ir voratinklius. Matai, kitaip nuo raganų knygų negali nuvalyti dulkių. Atsivertė knygos pirmąjį lapą ir... O ten - laimės receptas. Tai buvo tai, ko reikėjo virėjui. Jis norėjo, kad visi žmonės būtų linksmi, kad pro juos praeitų visos negandos, ligos, veiduose spindėtų šypsena ir gėris, kad vieni kitus gerbtų ir mylėtų. Taip, tai bus jo paskutinė dovana miesto žmonėms.
    Virėjas atsinešė didelį dubenį ir skaitydamas receptą, ėmė gaminti patiekalą. Takšt į dubenį įmušė laimės paukščio kiaušinį, įbėrė ypatingo šypsenos cukraus ir ėmė plakti. Plakė ilgai, nes turėjo išplakti iki šokinėjančio purumo. Praeidami miestiečiai pro virėjo namus, girdėjo keistus garsus. Tai - takšt, takšt, tai - dzingt, dzingt. Taip jis plakė iki pietų. Tada ėmė dėti kitus produktus ir vėl plakti. Į pavakarę dubuo buvo pilnas linksmos, šokančios tešlos. Tešlą supylė į skardą ir pašovė į krosnį. Tešla krosnyje pakilo ir gražiai apskrudo. Išėjo nuostabus laimės pyragas. Virėjas suruošė stalus puotai ir žmonės ėmė rinktis į puotą. Gardžios buvo vaišės. Galų gale stalai ištuštėjo ir virėjas atnešė pyragą ir linksmybės arbatos. Žmonės gėrė arbatą, valgė pyragą ir gyrė virėją.
    O tada ir prasidėjo. Muzikantai ėmė traukti iš kampų savo instrumentus. Užgrojo muzika, iš už stalų pakilo žmonės ir ėmė šokti. Moterų sijonai tik švyst-švyst, vyrų pentinai tik dzingt dzingt, vaikų klumpės - tuk tuk.
   Virėjas sėdėjo stalo gale ir džiaugėsi, kad jam pavyko suruošti puotą. Stebuklingas patiekalas veikė. Jis žinojo, kad dabar žmonės bus laimingi. Jų namus aplenks nelaimės ir ligos. Visur skambės juokas, širdyse gyvens meilė ir gėris. Tai buvo paskutinė dovana miestiečiams.