Manęs neperskaitysi detektyvuose Agatos Kristi,
neįžiūrėsi giliuose paveiksluose Rembranto.
Aš moku vaikštinėti atbrailom ir nenukristi,
buriuoti viltimi tuomet, kai nesimato kranto.

Dar kartais moku pergudraut sekiojantį šešėlį,
išeiti iš savęs, pajusti, kaip kasdien lengvėju,
išnarstyti lig pamėlimo Persį Bišą Šelį,
banguojančiam sapne sutikt Ernestą Hemingvėjų...

Nebežinau, kaip nutapyt minties eskizų seką.
Nesu poetas, kad ir kiek save kankinčiau.
Ieškodamas nuogos tikrovės, pamirštu Balzaką.
Vaikydamasis genijų, nutolstu nuo da Vinčio.