Sodo fėjos dovanėlės

Kapt kapt... Lėtai į žemę laša šaltis -
Varvekliai tirpsta po ilgos žiemos,
Žalioji fėja vėl akis atmerkia
Ir sėja meilę pavasario laukuos.

Į žydrą voką ji deda kelias sėklas,
Šaknelių porą ir bundančios bulvytės gumbą...
O tada kviečia pas save jaunutį vėją -
Per jį nuostabų siuntinuką siunčia.

Prieš jį išleidžiant dar parašo laišką -
Žiūrėk, sesute, tau bučinį siunčiu,
Tegu pavasaris tavam sode bujoja, auga,
Tik negailėk žiedeliams saulės spindulių.

Atskrido vėjas, dovanėlėm nešinas,
Dėkoju jam, prie stalo sodinu...
Manose akyse sužvilga ašaros -
Žavingai fėjai dalį širdies savos siunčiu.

Į sodo kampą sėta ašarėlė,
Saulutės šildyta ir vėjo nubučiuota,
Užauga į gražiausią, nuostabiausią gėlę,
Akim žydrom ir žiedlapiais raštuotais.

Jos aromatą į dangų paukščiai neša -
O saule, kerinti ir šildanti pagunda...
Gyvenimas į žemę vėlei grįžta -
Žaliosios fėjos delnuose pavasaris nubunda.
saulyteinspain