nužydėjusias rožes tyla lyg kapais apsirišo:
jos atgis gal kada, betgi debesys nebekrapnoja,
jų krapylos sunyko iš sielvarto dangiškoj nišoj,
pabaigoj šnabždesiais visą žiedlapių  temą sugroję.
aš buvau tam sode, kada rožėmis naktys kvepėjo,
kai šešėliai dar šoko ant lapų,  stiebų ir piestelių.
jau tada vienas žiedas be saiko šnibždėjos su vėju
ir išdidintos rasos veidmainiškai gulės ant kelio.
krūmo nuojauta sakė, kad gėlės iš laimės nuvysta,
ir nustoja mylėtis rytinės padangių krapylos.
aš seniai supratau, kaip trapu žemėj, kartais net skysta
dar kad tie, kurie garsūs ir gražūs taps bjaurūs ir tylūs.