Pavasaris šis – šaltas ir vėlyvas.
Sakyk, kodėl sulaukus jo džiaugies?
Dar neliepsnoja pumpurai alyvos. –
Į saulę žiūri, laukdami ugnies.

Pavasaris šis – trumpas tarsi burtas.
Jis sužavi nebūtais pažadais.
Nuo liaupsių, čiulbesio, dainų apkurtęs,
Apmėtė žemę obelų žiedais.

Jisai be galo atviras ir mielas,
Kada su sauja gaudo plaštakes,
Upelio vingiais raitosi per pievas,
Kaštonams įkelia baltas žvakes.

Dabar jis – šaltas, skaudžiai abejingas,
Ne toks kaip buvę iki jo kiti,
Lyg būtų sužeistas ar nelaimingas...
Tai kam gi, kam tu jį artyn kvieti?