Ko vis grįžti?..

Ko vis grįžti, pirmoji mano meile,
Tokia tyra, graži ir nekalta?
Gal tų dienų prabėgusių tau gaila,
Kurios alsavo laime kažkada?

Tu vis grįžti prisiminimų tiltu,
Pastovi prie vartelių užvertų,
Seniai palaidojus menkiausią viltį
Grąžint dienas, kai buvome kartu.

Tuščiu žvilgsniu apsižvalgai aplinkui,
Į seną klevą kiemo pakrašty...
Seniai jau ilgesys ir nerimas pradingo -
Mes nebe tie, kur buvom. Mes kiti.

Ir mes kiti, ir mūsų kelias kitas...
Į priešingas puses nuėjome kadais...
Gal liko daug nesuprasta, neišsakyta,
Gal liko netesėti pažadai...

Nekaltink nieko, kad speiguotos žiemos
Atšaldė širdį, užtrenkė vartus.
Nerasim kalto juk, jei sodo žiedas
Nuvys, trumpiau žydėjęs už kitus.

Tai ko grįžti, pirmoji mano meile,
Tokiais senais, užžėlusiais takais?
Gal nujauti, kad metams bėgant eikliai
Kažkur širdies kertelėje likai...
Moralistė