kai švinta jau
tu užrakink visas duris
spragsėjimus ugnies
langams paliki aušrą pasitikt
kol ryto valioj
ant laužo deginamos raganos nakties
paslėpk mane nuo sopulių iš bado
kai maudžia alkis
išganymui prilygstančių tiesų
paskui į gilų mesk
klejojantį
ir nuodėmingai purviną
bedievį mano kūną
palauk
kol piktos dvasios burbulais paspruks
tada jau bėk
skubėk kaip upės tekinos nuo laiko
neatsigręždamas į degančius namus
gal dūmais
pelenais gal
kitą kartą grįšiu
į įsčias šviesiaveidžių
palaimingo nežinojimo rytų