Atlantidoj
Pagauti ateivį
-
Žemėj
Užkalbint praeivį.

Pusiaukelėj
Tarp nutrintų piramidžių
Apdrėbtas purvais.
Su smaragdu rankose.
Keliauji per žiemą
Neši jį į
Nutolusią Amžino pievą.
Medinė angis tavo
Pėdose rangosi,
Nei dabar nei paskui
Neatpažinsi Vilties.
Tau nukloja žmonės betonu
Tiesų kelią į šalį Nieko.
Stabteli.
Žvilgteli į šypsančią, ramią
Venerą.
Kruta tavo išdžiūvusios
Smėlinos lūpos.
Ištinusiais pirštais
Laikais įsikibęs
Savo tikėjimo.
Trilijonus kalnų pražygiavus.
Matosi atpildo sienos.
Tik žmogum tapti vėl?
Tu nenori.
Trenki koja Žemėn.
Sustoji.
Ar dabar ar paskui
Vilties nesimato.
Šaknimis įsisiurbi į
Nerimo žemę.
Žmonės aplink.
O žmogaus čia nė vieno.
Būsi čia,
Prie betoninio kelio.
Stovėsi.
Kol šalis Nieko
Sutrūnys į griuvėsius.
Ten tu smaragdą padėsi
Savo ištinusiais
Dieviškais pirštais.
O tada klausytis pradėsi.
Ne žodžių.
Tylos.
Ir pilis kils
Iš Nieko griūvėsių.
Pilis iš smaragdų.
Amžino pievoj.
Viena plyta rankose tavo.


Mano laimės kalvi.