Tu - mano vasara, rugiagėlėm pražydusi,
Tarytum rytmetis birželio - tyras ir vaiskus,
Užmerkiau aš akis ir kryžkelėje susitikom,
Tarytum paukščiai, grįžę į gimtus lizdus.

Lyg debesys balčiausio pūko, plaukiantys dangum,
Tavasis veidas - mielas ir švelnus...
Ką gi gyvenime aš tokio gero padariau,
Kad vėjai supūtė į vieną musų likimus.

Iš tavų lūpų žodžiai liejasi ir gydo -
O miela drauge, man tai geriausias vaistas!
Tikros draugystės šiluma yra beribė -
Tarsi gėlė ji auga, saulėj markstos.

Lyg vėjo gūsis, pranešantis vasarą,
Tavasis balsas glosto ir ramina,
Na, tebūnie, mes šnekam apie ašaras,
O gal prie namo žydintį jazminą...

Tarsi drugelio dieviškasis šokis,
Tas jausmas virpa vėjy, delnus šildo,
Dienų dienom mes klegam lyg pirmokės,
Viena kitai saulutės spindulius dalindamos.

O miela drauge, negaliu dar patikėti,
Kad tokią laimę man dangus paskyrė,
Kaip man kasdien tavim nesižavėti -
Tavam balse net žiemos naktys šyla.