Saulė leidžiasi greičiau, negu gebėjau surinkti žodžius į sakinį. Maniau, kad gal tai dar vienas būdas atidžiau pasižiūrėti į save suvokiant, kaip atrodo kelias, kuris po kojomis ir kuriuo niekas, išskyrus tave, nevaikšto. Dabar jau atrodė teisinga sakyti, kad nors kelių daug, tačiau tavasis vienintelis, jis  prie kojų prilipęs, net jeigu kojos, kaip anoje giesmelėje:

                Dzingul, dzingul - kojomis į priekį
                Dzingul, dzingul – ačiū už gėles...

     - Tai jau greit? - paklausiau Astės, turėdamas mintyse karietos išvykimo laiką ir neabejodamas, kad jai toks dalykas gerai žinomas.
     - Atrodo, kad taip. Klausiau Ypatos. Irgi sakė, kad jaučia, jog greit. Bet tai tik nuojautos. Pagaliau, jeigu Ypata susirgtų. Ryt penktadienis, birželio tryliktoji. Sako, papaskevidekatriafobija jo ne karto neaplenkusi. Kai tik mėnesio 13-oji sutampa su svaitės penktadieniu, ji kaip užsakyta. Nors stengiasi kaip įmanydamas, kad taip neatsitiktų, bet atrodo, kad daugiau vaidybos, negu tikėjimo.
     - Ne. Šį kartą Ypata nesirgs,- pasakiau.
     Astė žvilgtelėjo į mane, lyg panorusi išgirsti, iš kur toks žinojimas, bet jis irgi reiškėsi per nuojautą. – Nesirgs! - tuoj pat, tik dar ryžtingiau pasakiau ir Astės erdvė virptelėjo:  – Tikrai nesirgs! - atsiliepė balsas, kurį geriau - blogiau  žinojo didesnė ekipažo žmonių dalis, bet Astė, regis – ne.
     - Kas čia? – sukluso.
     - Nesitikėjau, Aste, kad dvikovoje dėl tavęs laimės Ypata. Antraip anksčiau būčiau tavimi  pasidomėjęs. Gal net pasimatymą paskyręs.
     - Kas per paistalai! Negi taip ir reikės nežinoti, ką pas save turiu?
     - Tai jis, Astė. Šį poną taip ir vadinu - Balsas. Seniai žinau. O kas iš tikrųjų jis, kaip atrodo, kažkodėl net sapne nesileidžia pamatyti.
     - Sąžinės irgi niekas nemato, bet nuo to ji savo vertės nepraranda. Svarbu ne tai, vežėjau, mato - nemato. Svarbu, žinoti, kad tokia būtis yra ir pripažinti jai savo pagarbą. Va, prabilau apie sąžinę. Ir todėl, Aste, privalau prisipažinti: aš nenorėjau, net priešinausi, kad būtumei paskirta karietos vežėja. Ypata gi to labai norėjo ir, prašau – reikėjo atsitrauki. Kam Šv. Kazimieras ateina į paramą, tas paprastai ir laimi. Jis parėmė Ypatą, priimdamas tavo kandidatūrą. O ne, nemanykite, kad su Ypata priešai. Jį vertinu ir labai norėjau, kad  būtent jis imtu karietos vadžias.
     - Iš tikrųjų, kas jūs?- norėjo sužinoti Astė.
     - Aste, to jo klausiau daug kartų. Deja, ne šešėliu nepasirodė, bet neabejokime, kad tai vienas iš Dangaus sūnų.
    - Ar galiu tikėtis sulaukti pakvietimo pasimatymui? - paklausė Astė ir tuomet  per erdvę nuaidėjo Balso juokas,  - dusliokas, trūkčiojantis, bet nepiktas ir nesijautė, kad jame yra kartelio dėl pralaimėjimo Ypatai.
     - Manykim, kad taip, bet dziedulis, arba Pranucis - jį taip ir Danguvoje vadiname – tavo kompanijai pernelyg  dėmesingas. Kuomet jis piktas, protingiau pasisaugoti. Dalydamas tokius patarimus, žinoma , pirmiausia pats jais pasinaudoju. Bet tikėkimės, kad būtinai susitiksime, Aste, ir aš galėsiu pabučiuoti tavo ranką. Dabar jos užimtos botagu su vadžiomis. Tai svarbiau. O kad esu čia net Ypata nežino. Tai darau sąmoningai – ir jam, pasirodo, sunku suvokti, kad esi pirmas karietoje žmogus, bet instinktyviai laukia, kaip tokiu jam pasirodysi.
     - Manote, kad supratau, ką čia dabar pasakėte?
     - Supratote. Net nesitikėjau, kad taip gerai suprasite? –neginčijamą įsitikinimą pareiškė Ypata ir kaip žaibas, švystelėjęs vienu dangaus pakraščiu, persimetė į kitą: - Klauskite!
     - Jūs žinote, ko noriu klausti?
     - Išvažiuokite kuo greičiau. Ruoškitės ir išvažiuokite. Ypatai šį žinia irgi bus netikėta ir kartu liudys, kad pirmo  žmogaus vieta karietoje užimta prasmingai, prisiimant karietos išlikimo atsakomybę sau.
     Tuomet nesuskatau suvokti, kad karietos gyvenime atsiranda naujos apraiškos. Man niekuomet neteko išgirsti taip aiškiai išreikštos valios, ko ji laukia iš kerietos vežėjo, jo botago ir vadžių. Tokiai reikšdavosi įvairiai - netikėtai išgirstoje frazėje, užkritusioje nuojautoje ar net per sapnus, bet  niekuomet va taip – atėjo viešai ir pasakė.
     - Vadinasi, po pirmų gaidžių? - atsiliepė Astė lyg seniai būtu aptarusi išvažiavimo reikalą.
     - Galima po pirmų gaidžių,  galima prieš jiems pragystant. Saulė dar nenusileidusi, sprendimui priimti laiko yra.
     - Jūs teisus, bet pasimatymo neskirkite. Kelionei ruoštis reikia jau dabar. Tuoj pat. Esu užimta, Balsai. Taip, deja, ir man, kaip dzieduliui, tenka vadinti tave - Balsas! Kitaip nesigauna.
     - Laimingos kelionės! Jau nereikalingas ir išnykstu, patenkintas susitikimu. Tiesa, dzieduli, –pakeitė adesą Balsas, -  nemanyk, kad  Danguvos sūnūs užmiršta savo pažįstamus, net jeigu jie niekuomet nebuvo draugai. Truputį ilsėkitės, bet krutėdami. Perduokite linkėjimai ponui Vidiniui. Regis, jaučia, kad kažkas vyksta, bet dar susivokti nesugeba. Regis, eilėraštį rašo:
     - Dabar? Tokiu metu? Negi proto pritrūko?
     Bet Vidinis buvo atkalus, išliko savimi ir jau girdėjau:

                Įstrigo žodžiuose mintis:
                Kai būti negalėsi, vis dar būk.
                Kartoju ją, dairausi,
                Norėdamas  suprasti,
                Kaip man išmokti taip?
                Per smegenis šešėliais slenka nežinia -
                Birželi, skambtelėk varpu,
                Įžiebk pašvaistę migloje,
                Kad Dievo kurtoje būty
                Į naują supratimą atsiremčiau.
                Dabar gi tik kartoti tegaliu:
                Kai būti negalėsi
                Vis dar būk!

     (Iš „Laikas atsiminti“)