Sutraiška
Menka kaip luotas vienišoj pakrantėj,
Kaip stepių vilkas vienas prieš mėnulį
Galiu gurkšnoti alų ir kikenti
Iškėlus savo, kiek liūdnoką burę.
Pilkoj pakrantėj krištolo dėžutę
Nešu paslėpt į veidrodinę salę,
O gatvėj – aikštės, pilys ir rekrūtai,
Arklių vežimai, amžiai ir karaliai.
Jie godžiai nori gelbėt mano dalią
Ištraukę savo nerimą giliausią -
Surinkti liepia ilgesį karalių
Pavirstant į tikrų šiaudų kaliausę.
Tegu miražais sotinas paradai
Ir naują lozungą nešiojas demokratai –
Tikėjau jais, kai nieks manęs nerado,
Bet pakliuvau miegodama po ratais...