Mano namai

Žmonės.
Su dūmų kamuoliais, gergždžiančiais balsais, sumedėjusiu, plastiku padengtu kūnu... Ne, ne žmonės, o biomechaninės pabaisos. Gąsdinančios tavo išdulkintą sielą ir pasąmonę.
Gyvuliai.
Netikri Dievai amonio nitrato kvapu. Glosto galvas, liečia kūnus, trinasi aplink tavo sužydėjusias kojas. Bet ar tau tai svarbu?
Aš.
Įaugusi į motiną žemę. Rankas į viršų iškėlusi lietaus etilo alkoholio meldžiu. Ir akys, lyg pumpurai pavasariniai, sprogo išliedamos syvus ant tavųjų rankų.
Tu.
Bėgi per stiklo šukėmis papildytus prisiminimus, per varvančią žiemą delnuose ir perfrazuotą tiesą. Myli tik sapnuose. Laižai pieną nuo stiklo tikėdamasis prigerti.
Jis.
Dar vienas paranojinis androidas liežuviu sapnus manuosius apsivijęs. Plastikiniai tuneliai rankose ir nesusipratimas akiduobėse. Melskis neišvysti, melskis nesugrįžti.
Ji.
Cheminė viltis ir drugeliai ant lubų. Per superego tipenanti kelrodė žvaigždė į susinaikinimą. Nejučia pradedi laukti pavasarinio miesto dangaus.
Mes.
Vaikai iš Hirosimos priemesčio. Ir gelbėtojai, ir patys sau teisėjai. Autoservise sielas lituojantys už dyką. Tik tyli brangiai, per nikotino gryno dūmus neįžiūrėsi kainos.
Jūs.
Po vieną ir kartu angelus ant bokalo parimę skaičiuojat praėjusius pro šalį. Tylus zirzimas perplėštas pusiau ir į raudonus plaukus panardintas girdis.
Jie.
Sumontuoti iš tavo dalių. Gedėdami skysčio vakarykščio keliauja aštuntam pragaro rate. Iš sielos. Į sielą.
Jos.
Stalais nukrautais savo pasididžiavimais traukia. Priima kiekvieną atėjusį į mažą jų tvirtovę. Sirenos per rūką purtančios miestą.
Dievai.
Per naktis budi prie kavos puodukais nukrautų baldų. Nuotraukose pasų į tave iškeltais žvilgsniais žiuri. Aš ir tu tik panašūs.
Neutronic_star