Suėję bočiai, laužus kuria
Ir žvalgosi po ateitį,
Ieškodami lietuvio.
- O Dieve!
Man nereikia šitokių sapnų,-
Pats sau,
        ir Tau
               Ir kas gyvi,
Dejuoju.
Bet išgirstu:
- Nėra ten tų,
Kurie kapojo ją kalaviju,
Per šitiek metų
Tūkstantmetį krovė.
Ta ateitis, nuėjus iš Tavęs,
Tu - jos pradžia.

Susėdę bočiai
Žvalgosi, ieškodami lietuvio,
Bet ten tik pėdos, pėdos, pėdos,
Išėjusios jau šiandien iš Manęs.