Pasistiebusi man ištiesi rankytę
Ir mes abi kikendamos gatve nubėgam...
Pasiilgau tų dienų, kai tu buvai mažytė,
Kai bučiniai ir triukšmas upėm liejosi.

Buvai mažytė mano laimės kibirkštėlė,
Žandais paraudusiais ir žemuogių suknyte -
Tik sutrepsėjai ir nubėgai paskui vėją,
O gal drugelių, gal vaivorykštės vaikytis...

Maža mažutė, šviesi saulytė mano kasdienybės -
Tiktai tave taip nuoširdžiai galiu mylėti,
Pilna čirškėjimo ir vėjavaikiškos stiprybės -
Kiekvienas pakeleivis buvo sužavėtas.

Tau glostau galvą, rankom perbėgu per plaukus
Ir priglaudžiu tave sau prie krūtinės...
Aš negalvojau, kad taip greit užaugsi -
Vaikystės dienos bėga, lekia paskutinės.

Visa užaugusi, ilgom kasom ir strazdanotais skruostais
Jau nebenori bėgt laukais drugelių vytis...
Esi lyg pasaka, širdy ilgai nešiota -
Man liksi amžinai maža išdykėlė dukrytė.