Jis toks mylimas, lauktas atėjo -
Tavo džiaugsmas netilpo širdy.
Bet staiga širdį skausmas užliejo:
Tavo vaikas - ne toks kaip kiti.

Glostei mylimą savo vaikutį,
Dovanojai bemieges naktis.
Dieve mano, koks silpnas, gležnutis!
Ir iš sielvarto plyšo širdis.

Ar pajėgs jis nuo negandų gintis?
Ar įžvelgs kas jo norus gerus?
Ar supras kas jo kalbą ir mintį?
Juk pasaulis be galo žiaurus…

Teks iškęst jam nekaltojo kaltę,
Teks patirti daugybę skriaudų…
Tau širdies nenustoja vis gelti –
Taip dėl jo neramu ir graudu.

Taip norėjai, kad tavo vaikeliui
Būtų lemta pranokti kitus…
Kas daugiau, jei ne motina gali
Laukt stebuklo ilgiausius metus?

Tu matai, kaip jis glosto žolytę,
Kaip jis džiaugias žydryne dangaus,
Kaip jis skrendantį paukštį palydi,
Kaip jam reikia gerumo žmogaus.

Ir jauti - sugebėsi užstoti
Savo vaiką nuo vėtrų baisių.
Tu viena tepajėgsi įrodyt,
Kad geriausias jisai iš visų.