Miela dukrele!

    Rašau Tau šį laišką, nes negaliu užmigti. Anąnakt sapnavau Tave. Rodos, žvilgtelėjau pro langą ir matau Tave, pareinančią su vaikais. Atrodei liūdna ir susikrimtusi. Vaikai tylūs, išblyškę. Rodos, puoliau klausti, kas atsitiko. Tu teištarei: ,,Mama, man sunku“. Šiuose tavo žodžiuose buvo tiek nevilties, skausmo, nerimo! Pašokau iš sapno tarsi įgelta ir nesudėjau bluosto ligi ryto. Ne viena naktis prabėgo, kuomet nemiga – nuolatinė viešnia, kai prieš akis vis iškyla liūdnos Tavo ir anūkų akys... Tokiomis sunkiomis naktimis mintys keliauja per rūstų Atlantą į Tavo pasirinktą laimės uostą. Taip pasiilgau Jūsų visų, taip norėčiau matyti Tave ir Tavo šeimynėlę čia, gimtinėje, kur prabėgo
gražiausios Tavo gyvenimo dienos.
    Žinau, gerai žinau, kad šito laiško neišsiųsiu. Šis laiškas – tai tik mano skausmo išraiška, kuriuo nenoriu dilginti Tau širdies ar įkalbėti kaltės jausmą. Bet virtinės klausimų tvenkiasi galvoje, kirba širdyje : kaip Jūs ten visi už Atlanto? Ar sveiki ir gyvi? Ar jau susiradot padoresnį būstą? Kaip Tavo Jono sveikata? Gal jau išsigydė skrandžio žaizdą? O Tavo stuburas kaip? Man labai neramu, kaip valiosite taip sunkiai dirbti, būdami ne visai sveiki. Pasisaugokit abu, nes sveikatos nenupirksi nei už litus, nei už dolerius. Kaip Vytukas, ar jau apsiprato mokykloje? Gal jau išmoko gerai angliškai kalbėti? Ar nepamirš savo kalbos? Nors namie, tarpusavy kalbėkit savąja, mokykit vaikus, kad jie nepamirštų, iš kokio krašto kilę. O Rūtelė ar dar prisimena močiutę? Tikriausiai ilgainiui pamirš, nes dar per maža prisiminti Lietuvą ir joje praleistas nuostabias savo gyvenimo akimirkas. O Vytukas ar pasiilgsta Lietuvos ir artimųjų?
    Bemiegių naktų tamsoje dažnai vaidenasi tolstantis lėktuvas – ištaigingas slibinas, pagrobęs mano brangiausius žmones ir išskraidinęs į nežinią. Žinau viena – ten nėra Tėvynės... Graudus buvo atsisveikinimas. Prašymai nepamiršti, pamokymai, patarimai...  Ir ryšulėlis su gimtosios žemės sauja – relikvija ir talismanas. Ir tolstantis lėktuvas...
    Tavo laiškuose šalia džiaugsmo, kad gerai sekasi, kad jau susitaupėte pinigų, kad įsigijote kai kuriuos daiktus, aiškiai girdžiu ir skundą: ,,Gerai, bet kodėl ne Tėvynėje?“ Nesiskundi, kad sunku, kad negera, kad be galo ilgu to, ką palikai, pasirinkdama sotesnį kąsnį. Bet gerai žinau, brangioji, kad Tavo jautri siela nuolat pasigenda gimtinės arimų kvapo, pavasarinės vyturio giesmės, beržo ošimo ir duonos aromato. Šitų turtų Tau niekas niekada nepakeis ir neatstos. Žiūriu į nuotrauką, kurią atsiuntei. Iš jos dvelkia šaltis – nėra joje nieko, kas taip brangu lietuviui: viskas svetima, neįprasta, nejauku... Niekada netaps Tėvyne dangoraižiais besipuikuojantis Niujorkas, ne tokį pavėsį suteiks svetimos šalies medis, ne taip švies saulė ir spindės žvaigždės. Lietuvoje liko viskas, iš ko sėmeisi stiprybės, kas padėjo suvokti protu ir širdimi žmonių, gimtinės ir Dievo ryšį. Tikiu, kad tas suvokimas padės Tau išlikti  tvirtai ir garbingai svečioje šalyje.
     Daug labiau nerimauju dėl anūkų. – per maža jie turėjo laiko suvokti Tėvynę.  Bijau, kad tai bus ,,žmonės iš niekur“, neturintys tų dvasinių atramų, kurios neleidžia žmogui pamiršti, kas jis, iš kur ir kodėl gyvena. O gal jų švarios sielos bandys įsišaknyti svetimų vertybių dirvoje? Betgi ne kiekvienas augalas  prigyja svetimoje žemėje, nekalbant jau apie derlių!
    Suprantu Tavo norą geriau gyventi, turėti sotesnį kąsnį ar geresnį drabužį. Nesmerkiu Tavo pasirinkimo. Tik širdyje kaupiasi skausmas... Jaučiu, kad daugelis dalykų pastatyta ant kortos...
Dieve mielas, Atlanto tolybes įveikia žmogus, bet  dvasia jų nepajėgia įveikti. Ji visam laikui liks Tėvynėje ir niekuomet nekeliaus ten, kur Tėvynės nėra. Ir nepaliaujamai šauks žmogų sugrįžti...
Guodžiuosi, kad sulauksiu Jūsų sugrįžtant . Juk ne visam laikui ruošėtės... Duos Dievas, gal dar pasimatysime. Bus daug džiaugsmo, prisiminimų, kalbų. Tačiau susitikimo džiaugsmas bus atmieštas praradimo kartėliu. Protingi žmonės sako, kad dukart į tą patį vandenį įbristi negalima. Sugrįžusi daug ko jau nesurasi...
    Dukrele, klausi, ar daug uogų subrandino Tavo sodinta vyšnaitė... Išdžiūvo ji, matyt, nesulaukusi Tavo rankų šilumos. Lyg bandė leisti lapelius, o paskui užsimerkė ir numirė... Neseniai praūžė didelė vėtra. Ji nulaužė antaninę obelį, tą, sodo pačiame kampe, kurioje Tu su draugėmis buvote pasidariusios lizdą. Atmeni, kaip iškritai iš jo į dilgėles? Nebėra jau antaninės...
    Ką čia apie medžius... Kad ir žmonės... Praėjusią savaitę palaidojom dėdę Jurgį., kurį Tu taip mylėjai. O ir jis vis apie Tave klausinėdavo.  Sakė, merdėdamas vis šaukė Tave. Deja, jo šauksmą sugėrė Atlanto šniokštimas....
    Tiesa, prieš mėnesį ar daugiau paskendo Tavo klasiokas Valentinas. Maudėsi, nardė ir neišplaukė. Ilgai ieškojo narai. Surado gal po savaitės. Laidotuvės buvo baisios. Raudojo ir alpo Valentino motina, rovėsi plaukus nuo galvos žmona. Visi Tavo klasiokai lydėjo į amžino poilsio vietą. Nebuvo tik Tavęs...
Dukrele brangiausia, sugrįši, bet viskas jau bus kitaip: ir takas  per kalnelį, vedantis pas drauges, jau užžėlė, ir lieptas per upelį sutrūnijo, ir beržai pakelėje ošia kitaip negu tada... Pagaliau ir Tu pati grįši jau nebe ta. Ar sugebėsi  išgirsti, ką šnara brandžios kviečių varpos, ar tais pačiais žodžiais gimtoji žemė suvirpins Tavo sielos gelmę, ar lygiai taip , kaip prieš išvykdama, pajusi jos šventumą?
    Visos Tavo draugės dažnai aplanko mane. Birutė vis paprašo pasaugoti mažąjį Taduką. Jis man primena Rūtelę – tokio pat amžiaus. Globoju, myluoju, atiduodu visą šilumą, kuri būtų skirta saviems anūkėliams. O širdį lyg peiliu veria skausmas...
    Tavo draugės labai Tau pavydi. Sako, kad emigracija – tikras išganymas Lietuvos žmonėms, kai čia nėra darbo, kai negalima pakankamai užsidirbti. Jos kalba, kad važiuotų iš Lietuvos kuo toliau, jei tik galėtų... Ir daug kas taip galvoja. Maža šeimų, kurių nepalietė šis ,,išganymas “. Po vieną, po du vaikus išleidusios ieškoti išganymo  motinos baigia išverkti savo sielvarto ašaras. . Žmonės ieško laimės. Bet ar suras?  Niekas į šį klausimą negali atsakyti. Kas suskaičiuos, kiek motinų rauda, netekusios savo vaikų, kurie iškeliavo į tariamąjį laimės krantą. .  O kiek savo vaikų aprauda motina – Tėvynė? Aš – viena iš Motinos-Lietuvos dalelių, savo skausmu įsiliejanti į tautos kančią.  Merdi raudodamos motinos, nesulaukdamos savo vaikų, merdi Tėvynė, praradusi didelę dalį savęs. Nuo ko gelbsti emigracija? Dievuliau, nejaugi nuo Tėvynės? Vajetau,  jau pati nesižinau, ką šnekanti...
    Bet  man darosi baisu, labai baisu – aš galvoju, kad emigracija – tai prakeikimas, kuris visu sunkumu krito ant Lietuvos ir mano žilos galvos...Likau viena su begaliniu ilgesiu, nenumaldomu skausmu ir sunkiais prisiminimais - vis vaidenasi Jūsų liūdnos akys ir tolstantis lėktuvas, pagrobęs Jus ir nusinešęs ten, kur nėra Tėvynės...
    Mieloji, siunčiu labų dienų Tau ir Tavo vyrui. Pabučiuok Rūtelę ir Vytuką. Lieku ilgėtis, laukti ir meldžiu Jums Dievo pagalbos.

Tavo mama.