Įdegintas vidurdienis netilpo danguje,
Tačiau kai laikas nelabai svarbu,
Jo visuomet tiek daug,
Kad, regisi, kokia didi kvailybė
Ištarti žmogui:
- Lako neturiu.

Kai karieta,
Nukėlus vėliavą nuo stiebo,
Po daug dienų
Įsuko vėl į kelią –
Kitur išėjęs nebuvau,
Vis vaikščioju po tuščią kiemą
Matydamas, kaip žodžiai barstos.
Birželyje ir jie atvėst negali -
Įkaitęs miškas, smėlis, netgi balos...
Tai argi nuodėmė,
Kad dar suvokti negaliu,  
Kodėl aš čia su Vidiniu
Ir segtuvu- knyga?
Dabar jinai išties šventa  –
Ir vardas jos - Šventoji-
Kaip artojui plūgas – tinka.
Bet kai paklausiau,
Kiek dienų, kai įkalnę palikus,
Išvažiavus karieta,-
Vėl lyg šlapiu maišu
Atsakymas per galvą trenka:

Šventoji:
Netgi paros nėra.
Dar vakar buvo čia.
Prieš aušrą kėlėsi ir išvažiavo.
Visi linkėjome laimingo kelio
Ir buvo nuostabu girdėti,
Kaip Astė tau dėkojo:
-Ačiū, tėti...
O Ypata, prilaikęs špagą,
It orus prancūzas,
Nusilenkė ir prašė,
Kad atsisveikinant
Ant rankų jam pabūčiau...
O priešaušri! laimingos akys,
Tokį tave matę,
O aš - už dėmesį Ypatos.
Įdeginto vidurdienio kaitra
Manęs nevaro į pavėsį...
Toli jau nukeliavo karieta,
Bet numanau -
Ir iš toli ją greit girdėsim.
Pasižiūrėk! Lapelis popieriaus ir... tik.
Bet knygoje įdėtas turi galią.
Gal šiandien dar, gal ryt, poryt---
Atklys žinia į šį lapelį---
Ir:
- Ponai, pažiūrėkite!
Tai mūsų karieta.
Aš nemanau, kad palikti vienatvei.
O ir darbų čia (o jo joj!)
Kiek daug yra!
Tik gal dar jų suvokt negalim.
Todėl ir laiką  gurinti va taip,
Išmėčius trupiniais po kiemą -
Atleisk, dzieduli, sarmata.
Net nesiteisink, rodydamas lazdą,
Ir ji ne poilsiui –
Ir ji žmogaus kelionei paskirta.  

- O Viešpatie! ką tu, kalbi, - atsidusau,
Net nenorėdamas tikėt girdėtu,
Ir per akimirką širdin sutilpo
Pasaulis it skaudi daina poeto.
Tik pusdienis.
O karieta – antai!- toli, toli.
Tik pusdienis.
Per jį kalnai išauga.
Tik pusdienis, bet jis,
Kaip parašas ant popieriaus lapelio,
Susigeria į valią, į mintis.
Vėl šaukia triūbos, muša būgnai-
Į sielą slenka paskutinis karas.
Sužvengia žirgas lazdoje,
Kanopom mina žygio kelią
O brizgalai:
- Dar laiko daug!
Net pusdienis!
Po pergalės
Dargi taures pakelsim...