Po supernovos - tik ūkas, arba juodoji skylė.
Jei grybas negali mylėti, jam belieka tylėt.
Jei žmogui neduota jausti
Atsisakau jam ranką spausti.
Apakintas sprogimo bedalis
Akis pasitrynęs vėl aplinką terš
Tai, ką įvertina pasaulis
Jam tebus sapalionės moters.

Sužibo prieš mirtį, pasklido kerai
Visi rankom ploja, vaje, kaip gerai.
Lig šlovės Olimpo jau taip  netoli,
Žiūrėk, supernova, nepaslysk pakely.

Nemėtyki perlų pacanams piktiems,
Verčiau pasipuoški jais kaklą,
Vėlu, jau vėlu, mina mano perlus,
Kurmis šviesios dienos  nematęs.

“Ave Marija“ už nugaros gieda,
Kai kūną pro laiptinę siaurą išlydi.
Ne bomžo, ne kiaulės, ne pikto žmogaus,
Tai tik skeveldros, tik dulkės belikę.