Taip atrodė Raudondvario kultūros centras, kuriame kovo 21-ą dieną vyko jau antroji tarmiškos kūrybos šventė. Ir kaip neatrodys, jeigu po Raudondvario folkloro ansamblio „Piliarožė“ to krašto dainų suskambo pati margiausia puokštė kitų – dzūkiškos, aukštaitiškos, žemaičių. Ir ne vien dainos, bet vis kita spalva, kita nuotaika, savitomis melodijomis plaukė, virkavo ir kitaip jaudino susirinkusių raudondvariškių ir svečių širdis tarmiškai atliekami poezijos, prozos kūriniai, įvairios poringės, raudos ir kt. Graži ir jaudinanti šventė. Klausiausi, džiaugiausi ir galvojau, kuo ji primena mano namus. O primena, tikrai primena. Ir štai kuo. Prisipažįstu: visi faktai, vardai ir vietovės mano pasakojime yra tikros.

Šeimoje buvome keturi broliai. Kiekvienam anksčiau ar vėliau ir vesti laikas prieidavo. Tiesa, dar buvo ir dvi seserys, bet apie jas jau būtų kito pasakojimo tema. Tik rusų pasakose broliai ima į rankas lankus ir aklai laido strėles į visas puses, o vėliau skepetaitėje nešasi į namus kas varlę, kas kokį kitą gyvį. Mūsų krašte viskas paprasčiau, žmoniškiau. Vyriausias brolis buvo gerai apšniukštinėjęs aplinkinius kaimus ir vienoje klėtelėje pas skardžiabalsę mergikę gerokai ilgiau užsibūdavo. Todėl, tik grįžęs iš sovietinės armijos, paknopstomis vedė, ir tuoj pat po vestuvių abu pakėlė sparnus, paliko tėvų namus ir išskrido į savo atskirą lizdą. Vyriausiasis buvo praktiškas – netoli teko ieškoti, mažai dviračio numynė, nauja giminė taupi, o ir nuotakai grožio bei meilumo netrūko, tik gyvenk. Taip ir gyvena iki šiolei, jau daug metų, anūkų sulaukė. Tik visados sakė ir tebesako, kad jo Olesiukė pati geriausia. Štai kodėl suvalkiečiai gerai gyvena, žmonų be reikalo nekeičia, moka pasaugoti ilgesniam laikui. Užtai ir laimingi. Be to, abu, reikia – laidotuvėse gieda, reikia – vestuvėse dainuoja. Taip ir girdi: „tai tu pašvilpauki, bernioke iš Suvalkijos lygumų...“ Švilpauja ir neprisišvilpauja.

Antrąjį brolį širdis patraukė daug toliau. Ten, kur alumi kvapia. Į Biržų kraštą, kur dar platesnės ir derlingesnės žemės. Susirado broliukas jauną, gražią, tautiniais rūbais apsirėdžiusią Genovaitę. Daug jau metų nuo to laiko parėjo, bet tolima kelionė apsimokėjo: visą laiką buvo ir , ačiū Dievuliui, yra laimingi. Buvau ir aš antrojo brolio uošvijoje, prie Kupreliškio, Galvokų kaime. Prisimenu, iš šulinio iškeltoje statinaitėje alus ir vasarą turėjo puikų skonį. Tik turėjo ir ypatingą „smūgio“ jėgą. Dinamitas ir šulinyje palieka dinamitu. Mums, įpratusiems gerti girą, šio krašto alus buvo ir liko tikru sprogmenim. Brinkt, ir guli galvą padėjęs ant stalo. Tiesa, brolis Biržų krašte ilgai neužsiliko, bet tikrai gražia, malonia aukštaite, gera šeimininke ir dabar džiaugiasi.

Trečiasis brolis buvo ir yra tikras linksmuolis. Mėgėjas paūžti, o užu stalo ir padainuoti, todėl sau žmonos ieškojo Dzūkijoje. Ir rado. Nuo pačių Daugų į Kauną juodbruvę dzūkaitę Staselę parsivežė. Taip ir gyvena, linksmai, emocingai, su dainomis. Jeigu kada ir išsilieja jausmai garsiau, tai tik trumpam. Tvirtina savo: „mes esam dzūkai girių karaliai, o karalienė – Dzūkija“. Ir ką tuo jiems pasakysi, tegul karaliauja. Vienas kitas geresnis grybas ir mūsų puodui nepamaišo.

O kas man, paskutiniajam, jaunėliui, liko! Tik Lietuvos Vakarai, tik Žemaitija. Ilgai braidžiojau pelkėmis, laipiojau kalvomis, pakalnėmis, vaikščiojau lygumomis, kol kojos užkliuvo už paties didžiausio Lietuvos akmenėlio prie Barstyčių, Puokės kaime. Pasilipęs ant jo, nesunkiai gretimai esantį Laumių kaimą pamačiau, o jame ir savo būsimąją šviesiaplaukę jūros spalvos akimis. Iš toli sau žmoną vežiausi, iš toli. Gal todėl, kad iš toli vežta, brangiai kainavusi, brangi ir liko. Nė minutės nebuvo užėjusi mintis pakeisti.

Ir dar daugiau. Kol tėvelis buvo gyvas, visados prašydavo – būtinai atvažiuok su Simute, gražių žemaitiškų dainų paklausysime. Tikrai nesigiriu, bet maniškė, žemaitė, buvo balsingiausia, daugiausia dainų mokėjo. Vėliau pati visoms mano brolienėlėms, tarmiškai dainuojančioms, galėdavo pritarti. Tik žemaitiškos būdavo pačios įspūdingiausios. Linguodami klausydavomės visi. Net ir aš, kurio balsas ir muzikinė klausa yra tokia, kad tik vikšriniu traktoriumi važiuodamas retkarčiais galėdavau dainuoti (kad pats savęs negirdėčiau), arba gal tik tada, kai galvelė daugiau susidrumsdavo, išmokau žmonelei pritarti, kaip ten Juzelis, užsikišęs kirvelį už diržo, po kiemą šokinėja arba „vo kas ta meila yr, kad širdį drasko lyg su peilias“ bei kitoms. Vėliau jau ir neskirdavome, iš kur ir kieno ta ar kita daina. Visos buvo mūsų.

Nežinau, ar Lietuva tokia maža, ar mūsų namas buvo toks didelis, bet jame visi keturi kraštai tilpdavo. Kaip būdavo gražu, kada visos tarmės viena už kitą dailiau po kiemą pasklisdavo arba už stalo suskambėdavo. Dabar tik žmonės susiprato tarmiškos kūrybos šventes rengti. Mūsų namuose jos seniai vykdavo, visi po vienu stogu didesnei metų šventei sutilpdavo. Gal todėl man būdavo vienas ir tas pats, kuriame Lietuvos krašte būčiau: visur visų kalbas, šnektas suprasdavau. Juk tikrai tarmės tarmėmis, o Lietuva viena. Kaip ir moteriai papuošalai – daug kuo gali puoštis, bet širdis viena.

2009-03-22