Suvirpėjus tyla lyg antgamtiškam tėvui paklusus,
Atverstuos nežinojimuos aiškinant prarastą tiesą.
Savo trumpą gyvybę, paliekant paklydėlio gūžtą
Atiduoda sparnuotas artėjant į rožinę šviesą.

O tu miegi nakty po svaiginančio lūpomis žodžio,
Toks nekaltas,lyg slėptum bekūnę sau vėsą,
O šešėliai tamsoj, tavo sielai taip godūs
Jau pirštus į kvėpavimo ritmą tau tiesia.

Ruošias trupiniu kelt nuo palikusio vargano laiko
Pasiklydusios sielos sudužusią jėgą,
Tu vis miegi,egzotiškai sapnui išpaikus,
Margaplunksniui erškėčiuose ašarom giedant.

Nepabusk! Iškankintam spygliuoto žėrėjimo paukščiui
Leisk čiulbėt paskutinę kalnuotą "la Rosa"
Liepsnose akimi dar pakilus į žaibišką aukštį,
Išaukojus gyvenimu giesmę pavasariui dosnią.