Saulutė žeme ridinėjasi. Taip gražu, kai nuo stogų laša. Tačiau man darosi liūdna. Mane kankina vienatvė. Aš tapau niekam nereikalinga. Pas mane jau neatskrenda zylutės ir geneliai margieji. Paliko mane sniegenos ir bukučiai. Praėjo tos linksmos dienos, kai gyvenau paukštelių apsuptyje.

Mane žiemos pradžioje pakabino berniukas. Man taip buvo linksma, kad į mane žvelgė pro langą visa to berniuko šeima. Visi jie šypsojosi. Berniukas pabėrė trupinėlių, sėklelių. Man ilgai laukti nereikėjo. Pro šalį skrido zylučių pulkelis. Jos užsuko pas mane. Kaip jos linksmai lesė, o paskui sutūpė ant obels šakų ir užtraukė giesmelę. Mano širdelė šokinėjo iš džiaugmo. Išgirdo giesmelę genių šeimyna, kuri gyveno didžiojo klevo drevėje. Atskrido vienas genelis. Jis buvo labai nedrąsus. Kaptelėjo sėklytę ir nuskrido. O tada atskrido jau dviese. Iš pradžių jų aš neskyriau, bet paskui pradėjau skirti, kaip mama skiria savo vaikus. Matote, vienas labai mėgo lašinukus. Jo pilvelis išsitepė lašinukais ir tapo murzinu. Todėl jį aš praminiau Murziuku. Jie mane lankė kiekvieną dieną. Atskrenda, palesa ir vėl lekia į klevą stuksenti.

O, kaip būdavo gražu stebėti bukučius. Jie atskrenda ir laksto obels kamienu. Taip, laksto! Jie lakstė, kaip skruzdėlytes žemyn ir aukštyn. Įsikabina savo nagučiais į kamieną, priglunda kūneliu prie medžio ir lipa. Tik po to įsidrąsina ir lekia palesti. Jie trupinėlių nemėgo. Mėgstamiausias maistas – sėklytės.

Kai kieme aprimsta, nusileidžia sniegenų pulkelis. Jos iš manęs nelesdavo. Gal bijojo manęs, o gal bijojo užstrigti tarp mano tarpukų. Sniegenos lesdavo trupinėlius nuo žemės, kurie nukrisdavo puotaujant kitiems mano draugams. Man sniegenos ant sniego atrodė tarsi rausvi kamuoliukai. O kai nutūpdavo ant obels šakų, primindavo raudonviršius obuolius.

Aš turėjau savo sodą su obuoliais, savo cirką su akrobatais, sceną su dainininkais ir kalvę su kalviais. Pas mane netrūko maisto ir ramybė ateidavo tik naktį. Ilsėjausi aš ir mano draugai.

Saulė pradėjo šildyti daugiau ir daugiau. Žiema traukėsi. Mane ėmė pamiršti sniegenos ir geneliai. O vieną dieną pamačiau, kad sniegenos susirinko į būrį ir paliko mane ir mūsų kiemą. Bukučiai dabar lakstė klevų kamienais ir į mane net nežvelgė. Pro šalį praskrisdavo linsmai čiauškėdamos zylutės. Gamta budo.

Aš žinojau, kad ateis mano berniukas ir mane nukabins. Truputį buvo gaila palikti kiemą ir keliauti į rūsį. Tačiau žinojau, kad berniukas mane švelniai paims ir neš. Aš būsiu nuprausta, o po to išdžiovinta prie krosnies. Tada švari ir sausa keliausiu į rūsį ir lauksiu kitos žiemos. Sapnuosiu ir svajosiu. Sapnuose ir svajonėse būsiu laiminga, nes žinau, kad vėl kitą žiemą mane pakabins prie lango mano berniukas. Aišku, jis bus truputį pasikeitęs ir paaugęs. Tačiau jo širdelė bus tokia pat gera ir trokštanti kitiems padėti. Aš vėl sutiksiu draugus. Jie mane linksmins, o aš juos maitinsiu.

Po tokių pamąstymų nutariau nebeliūdėti ir ėmiau laukti savo berniuko ir kelionės į rūsį.