|
su pagunda
žvelgiu į
saulės tolių
užslėptą
mėnulio šešėlio
nutviekstą
medžio kamieną
liečiu pirštais
jie –
lyg stagarai
šalti nejudrūs
sustingę
beprotiškoj
euforijoj
kamienas ilgas
beprasmybės
pančiuose
įtraukęs – liesk
mane liesk
save tik
neatitrauk
iki galo
pabaigos
lig liesi žemę
sustagarėjusiais
lediniais nuo
kamieno pirštais
iki pabaigos
ji nieko
konkretaus
nepasakys tik
leis išeit nes
visa kas laiminga
dingsta čia
ties pabaiga