Į tavo skausmą pasaulis visas tilptų
Ir tavo ašaros užtvindytų plačius kelius,
Pavargę akys žiūri gedulingai -
Tau nebemielas net pavasario dangus.

Į tavo lūpas vėjas lipdo raudą,
Nutilę paukščiai gėlą neša ant sparnų,
Net ryto saulė į langą nesibeldžia -
Lopšinę jai dainuoja darnūs chorai angelų.

Geltonos garbanos sidabro giją audžia,
Nusvirę rankos nebelaukia spindulių...
Kaip man paguost tave, mieloji mano drauge,
Kaip man nubraukti ašaras nuo tų akių...

Rašau tau laišką ir perduodu jį vėjui -
Lai neša mano rūpestį jis ant sparnų,
Tave apgaubsiu melsva dienos padange,
Tau plaukus glostysiu aš šakomis beržų.

Galbūt šie žodžiai tau neneša paguodos,
Galbūt gyvenimas neteko jau esmės,
Liūdžiu su tavimi, liečiu tavuosius skruostus -
Siunčiu tau meilę iš pačios širdies gelmės.