Dinozaurų muziejuje
Aš nežinau, kas jie, ar jautė skausmą, baimę,
Ką matė didelėm blausiom akim,
Kada nuskynė Žemė vieną dangaus žvaigždę,
Kuri nutvilkė viską bučiniu – ugnim.
Žiūriu į griaučius saulėn vėl iškeltus
Ir nieko nežinau. Neaprėpiu nei laiko, nei savęs.
Jei nori, eik atgal per milijonus metų,
Tik taip ir nesuprast, kam esam žemėj mes.
Ne, mano eilės ne reptilijoms, ne rudiems kaulams
Ir ne žvėrims su dantimis lenktais lyg kardas,
Net ne uolienos klode liekanom Albertosaurus,
O Žmogui.
Dabar tik pradedu mąstyt, ką reiškia mano vardas?
Kam dar kitam svarbu, kas buvo jie, kodėl?
Kas gi dar kitas gali žvelgt į laiko gelmę,
Kankintis ir ieškot atsakymo, ar vėl
Nesikartos tas pats? Ar esame likimo kito nusipelnę?
Kur aš tada buvau prieš penkiasdešimt milijonų metų?
Kur būsiu po kitų, ateinančių tiek pat?
Kažkas yra daugiau,
tikrai daugiau nei liekanos skeletų,
Kam karštyje nuo smūgio asteroido nesudegt.
Sako, kad tik kalnai ir dykumos žmogui save suprasti leidžia,
Tik ten tuštybės žemiškos praranda prasmę.
Galbūt ir čia, kur milijonai metų atsiskleidžia,
Taip pat gali suvokt gyvenimą, tau skirto laiko esmę.
2009-03-21