Regis, beprotis vairuotojas turėtų suprasti savo ponią, tačiau nė velnio, jis tik idiotiškai karpo ausimis, žvelgdamas į šlapią asfaltą. Bepročiai bepročių niekada nesuprato ir nesupras, juk jie iš skirtingų pasaulių. Štai, kad ir beprotis vairuotojas, jis indvidualus mąstytojas su indvidualiu pasauliu, kuriame didžiausią vietą tikriausiai užima šeima. O štai aš, turtinga emigrantė, aplipusi purvinais pinigais, gyvenanti iliuzijų pasaulyje, nuo kurio raktus turi tik gimtas kraštas.

Dar vienas sustojimas prieš man labai svarbų įvykį. Vairuotojas stabteli degalinėje pripildyti degalų bakus. Kol jis tvarko mano protu nesuvokiamus reikalus, ištrūkstu laukan. Bėgu kuo toliau nuo autostrados ūžesio, kol galiausiai atsirandu milžino pėdos dydžio pievoje. Guluosi į aukštą pilną gyvių žolę. Jaučiu, kaip smilgos savo šešėliais klosto mano surambėjusį, vėjo nugairintą veidą. Žiogų orkestrai glosto man ausį, primindami dar vaikystėje prosenelės sektas pasakas. Taip besimėgaudama pievos suteiktu prieglobsčiu užmiegu jos glėbyje.

Tą nuostabią naktį mėgaujuos žemės šiluma ir debesų piemenės atgintu sapnu. Sapne regiu, kaip pagaliau ligos pakirstas kojas panardinu į gydančias, vėjo užsuptas Baltijos bangas. Sapnas atrodo toks tikroviškas, kad net prabudus jaučiu šlapias pėdas. Atsipeikėjusi nuo itin tikroviško sapno, suprantu, jog kojos šlapios nuo rytmetinės rasos. Pasirąžiusi nusimetu smilgų apklotus ir pakylu eiti.