Kai klausydama tavo alsavimo
Prie peties prisiglaudus verkiau, dar sapne
Negalėjau žadėti, maldavimai
Tavo ėjo skersai per mane.

Negalėjau žadėti. Nes dainavo Boccelli
Jo daina skrodė mano mintis,
Tavo žodžiai pakibo kažkur ties keliais,
Mano keliais, tiesiais, kaip geležinkelio stotis,
Kur bėgiai tęsiasi be galo,
Kur nėr pradžios nei pabaigos
Tad štai manieji keliai,
Tebūna tau beribė paslaptis.

Tavieji aimanų aruodai, paklydo
Mano galvoje, skubėk, bijok, neduoda
Už dyką košės danguje.
Už tavo piktą žodį, už nuoskaudą manoj širdy
Tesujuda sunkieji žemės klodai, palikdami mane tavy.

Tolima-artima, nežinai, kas esu. Aš
Žemė maitintoja, alma littera, tavo mama
Tavo žodis pirmasis, tavo žmona, ir tavoji kančia.
Neturi, bet kasdien atsikratyti bandai
Stumdamas ranka tolyn. Aš tik glostau
Matydama skausmą, ranka lyg balzamais tepu
Savo žodžiais, užlieju tavo piktumą, kuris
Mane žudo lyg žiurkių nuodai.

Nuaidėjo signalas juodojoj stoty,
Paliko paskutinis traukinys, naktis nerami,
Aš toli,
O tu pats nežinai, kur esi.
Pasimetęs, paklydęs, man rankutės neduodi,
Juk sakiau – paklausyki lietaus,
Kai prapliupo nerimstančios liūtys, iš apniukusio
Gruodžio dangaus.

Įtempęs ugninę strėlę nutaikei man širdin,
Lyg Robinhudas šaudei į mane, o aš tylėjau, su ašara
Drauge tylėjau...
Likimo numylėtinis, tu filosofas, keliautojas ir nuostabus žmogus,
Sakyk, kodėl įtempęs strėlę, laiką nutaikęs  į tą,
Kurios jau greit ir taip nebus?