Užguitos drebulės šešėliais,
Karti pagoniška puta,
Grįžtu anapus liepų,
Į Romuvą tipenu paslapčia.

Atvėrus išsikerojusį altorių,
Klumpu sunėrusi pirštus,
Pravėrus ąžuolo lapiją
Šnabždu paklydusius žodžius.

O broliai liūdesiai svyrūnai!
Nuleidę ilgas sielvarto šakas,
Amžių žvaigždynams šnabžda tyliai:
– Tylos sargybiniai mes esam tik kol kas.

Tvirta kariauna saugo šią romovę,
Įdavusi aukštybėn įžadus tylos.
Tik tyros širdys randa šią tvirtovę,
Ieškodamos švininės atramos.