(Pasaka ne pasaka)


Seniai seniai, o gal ir nelabai seniai
Krašte, kur plačios lygumos ir ramios upės,
Aukštų pušų viršūnėse tik vėjas supas,
Žaliavo pieva ištisus metus žaliai žaliai.

Ji nežinojo, kas naktis, diena,
Virš jos virpėjo mėnuo, aukso žvaigždės,
Šalia saulutė šildė, pievai šviesą skleidė,
Žiema ir vasara lyg sesės buvo ten greta.

Graži žalia žolė lingavo vėjyje kaip pūkas.
Spalvos žiedų vis mainės, vis kitas
Papildavo aukštybėse žemyn kažkas,
Tartum tapytų nuostabiausią atviruką.

Tik dar labiau nė spalvos šėlo pievoje jausmai.
Kokių tik jų nebuvo! Vieni – nutilę, švelnūs,
Lyg liestumei ne juos, bet vaiko delnus,
Kai miega kūdikio miegu lopšy ramiai.

Kiti – karšti, alsuojantys ugnim,
Ašmenimis aštriausio kalavijo,
Kuris tiktai akmens ir šalto plieno bijo.
Gal iš žaibų jiems buvo lemta gimt?

Žaliose bangose kvatoklės deivės žaidė,
Šaknis apraizgęs, draikėsi pavydas,
Viršuj, pametę sunkų gėdos šydą,
Būrys plaštakių taip meilingai skraidė.

Stebuklų pievoje braidyt kiekvienas gali.
Ne tik trumpiausią metų naktį,
Kada neono šviesomis užsidega žolelės,
Bet visados – palik tiktai širdies dalelę.



* * *
Linguoja vėjyje Svyruoklė smilga,
Rasos lašelyje Deimantė spindi,
Toli toli Saulyteinspain,
O taip norėtųs jai pareit,
Išgirst paguodos giesmę graudžią,
Ką Džyzas staklėse ten audžia?
Ar vis dar skamba zuikio_dainos?
Gal Obelaitė žiedus maino?
Azaro kanklės ko taip rauda,
Gal kunigaikščiui širdį skauda?
Klajūnės jau tokia dalia.
– Kentėk, – jai siūlo Santaja.
– Kentėk, – ataidi Piligrimas
Ir gainioti bites vėl imas.
– Ach, netvarka, matai, Skaimik,
Vos minutėlei tik palik,
Nevėkšla skroblas vėl per dieną
Išbraidžiojo mums visą pievą, –
Pravirko Taurija, Ramunė.
Emvilkė glosto jas, ramina.
– Gerai, kad miega nors Barabas
Ar šiaip koks vabalas negeras.
Vaivorų naktys skamba tyliai,
Joms pritaria švelni Karilė.
..........................................
Stebuklų pievoje tiek daug,
Nei jų išraut, nei nušienaut.  
  

2009-03-18